Visi žinome, kad demokratijos principo esmė paprasta – kiekvienas išsako savo nuomonę ir priimamas bendras, geriausias sprendimas. O kaip buvo priimami tokie svarbūs sprendimai, kaip 15 eurų mokinio krepšelis popamokinei veiklai, 100 eurų kompensacija privačius darželius lankantiems vaikams ir kiti?
Pasižiūrėjus atidžiau, darosi įdomu – sprendžiant klausyta tik norimų išgirsti ar visų suinteresuotų šalių balsų? Ir kieno tie balsai? Gal koalicijos partnerių? Gal konservatoriai davė liberalams pavairuoti buldozerį, kad ne savomis rankomis užlygintų duobes? Kad, kaip sakoma, viskas eitų, kaip per sviestą.
Vilniaus miesto valdžia girdi tik tuos, kuriuos norima ar naudinga girdėti. Ne, neneigiu – diskusijos keliamos, bet vis dėlto diskusijų dalyviai atsirenkami.
Šį rugpjūtį buvo tvirtinamas 15 eurų krepšelis neformaliam ugdymui, nors jau dabar žinoma, kad tokios sumos neužteks visiems būrelius ir užsiėmimus lankantiems Vilniaus vaikams. Kaip ir kam skirstysim – nelabai aišku. Opozicijos atstovai išsakė nuomonę, kad sprendimas neskaidrus. Bet liberalams tai nė motais, pasitarė su būreliais ir mokyklėlėmis, kurie gaus tuos pinigus, ir važiuojam!
Vilniaus miesto valdžia girdi tik tuos, kuriuos norima ar naudinga girdėti. Ne, neneigiu – diskusijos keliamos, bet vis dėlto diskusijų dalyviai atsirenkami.
Valdančiųjų sprendimai lyg ir derinami su bendruomene, bet noriu priminti, mere, kad į „bendruomenės“ sąvoka įeina kur kas daugiau, nei vien privačių darželių atstovai, svarstant 100 eurų kompensacijos klausimą, ar vien neformaliojo švietimo teikėjai, kai aptariamas mokinio krepšelis būreliams.
Šie klausimai aktualūs ir tėvams, tad kodėl pastarųjų nuomonė nebuvo įvertinta? Kodėl neatsižvelgiama ir į kitų ekspertų nuomones? Tokie mano tvirtinimai ne be pagrindo.
Prisiminkime, koks buvo Remigijaus Šimašiaus atsakymas į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvadas dėl kompensacijų privačius darželius lankantiems vaikams.
Lygių galimybių kontrolierė nustatė, kad minėtos kompensacijos yra diskriminacinės socialiniu pagrindu, nes naudingos tik turtingesnėms šeimoms, ir pasiūlė sostinės savivaldybei keisti tvarką. Vilniaus miesto meras viešai patvirtino – į šias išvadas nebus atsižvelgta, nes jos jam kelia abejonių. Viskas. Ir jokių diskusijų. Važiuojam!
Turbūt merui abejonių sukėlė ir Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio pasiūlymai, kaip būtų galima apsidrausti nuo augančių privačių darželių kainų. Organizacija buvo numačiusi ne vieną apsaugos priemonę, bet niekas nesiklausė. Ir vėl jokių diskusijų.
O kaip istorija dėl visuomeninio mero padėjėjo – prieštaringai vertinamo Danielio Lupshitzo – paskyrimo? Šis Remigijaus Šimašiaus sprendimas sukėlė didelę nepasitenkinimo bangą, viena iš labiausiai pasipiktinusių buvo Beata Tiškevič-Hasanova, kuri per savivaldos rinkimus aktyviai agitavo balsuoti už dabartinį merą.
Po šio R.Šimašiaus sprendimo ji viešai pareiškė: „Labai apgailestauju, kad taip intensyviai skatinau balsuoti šių metų mero ir savivaldybės rinkimuose. Man apmaudu ir gėda.“ Bet meras toliau važiuoja buldozeriu kartu su savo gėrio riteriu ir šviesos kariu, kuris, kad maža nepasirodytų, dar ir apsiginklavęs.
Taip buldozeriu ir važiuoja liberalai per sprendimus. Prisidengdami šūkiu, kad taip sprendžia buvusios valdžios paliktas problemas, pasitaria „su kuo reikia“ ir nusprendžia. Visgi buvusi valdžia bent nebijojo išklausyti kitų nuomonės. Net dėl kai kuriems atrodžiusių beprotiškų idėjų.
Miesto valdžia dirba mums, sostinės gyventojams, todėl sprendimus turėtų priimti ne už uždarų durų, pasitardami tarpusavy, o viešai ir atvirai. Labai pasigendu platesnių diskusijų.
Miesto valdžia dirba mums, sostinės gyventojams, todėl sprendimus turėtų priimti ne už uždarų durų, pasitardami tarpusavy, o viešai ir atvirai. Labai pasigendu platesnių diskusijų.
Darbo partijos Vilniaus miesto skyrių valdantieji kaltina, kad neva pasisakome prieš 100 eurų kompensaciją.
Niekada to nesakėme. Kaip tik, aiškiai kalbame, kad reikia platesnės diskusijos, kurios metu ir būtų galima rasti teisingą sprendimą, kaip ir kam būtų skiriamos šios kompensacijos. Todėl kartu su Nacionaliniu aktyvių mamų sambūriu organizavome darbo grupę. Kalbamės su vilniečiais ir norime tik paties geriausio sprendimo.
Gerbiamasis Vilniaus miesto mere ir miesto valdžios atstovai, sustabdykite buldozerį, išjunkite variklį ir kartu papietaukime „statybų aikštelėje“. Pasikalbėkime. Sumuštinių atsinešime mes.
Giedrius Mozūraitis yra Vilniaus miesto skyriaus Darbo partijos pirmininkas
