Pastariesiems tenka priminti, kad ir Karaliaučiaus sritis Rusijai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo, tačiau Rusija, žinoma, šio labiausiai visoje Europoje karinės galios prifarširuoto anklavo nė nemano perleisti istoriškai labiau teisėtiems savininkams.
Vadovaujantis Rusijos ir jos gynėjų logika dėl Krymo būtų galima perbraižyti daugybę valstybių sienų pasaulyje, nes daugelis teritorijų kažkada praeityje priklausė kažkam kitam nei priklauso šiandien. Vargu ar mes norėtume savo kailiu praktiškai patirti, prie ko tokie samprotavimai veda.
Todėl protingiau yra tiesiog gerbti tarptautinę teisę ir dvišales sutartis, kurių pagrindu ir nustatomos valstybių teritorijų sienos, įskaitant ir Krymo atvejį.
Pastariesiems tenka priminti, kad ir Karaliaučiaus sritis Rusijai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo, tačiau Rusija, žinoma, šio labiausiai visoje Europoje karinės galios prifarširuoto anklavo nė nemano perleisti istoriškai labiau teisėtiems savininkams.
Be bandymų pateisinti Rusijos vykdomą Krymo aneksiją ir okupaciją, puolama ir agresiją smerkianti Lietuvos pozicija. Tiesa, ši pozicija girdima išimtinai tik iš opozicijos, valstybės prezidentės ir užsienio reikalų ministro.
Panašu, kad Seimo daugumos nariai ir Vyriausybė nemato reikalo nei taikyti sankcijų Rusijai, nei pasirūpinti Lietuvos gynybos pajėgumais, nusprendė nuo Rusijos agresijos pasekmių atsiriboti, arba netgi ją pateisina.
Trumparegiška tautos dalis, panašiai kaip ir „nieko asmeniško, tik verslas“ principu besivadovaujančios kai kurios Vakarų šalių vyriausybės (pvz., Prancūzija, kuri Krymo okupacijos akivaizdoje neketina atsisakyti planų tiekti Rusijai „Mistral“ klasės desanto laivų, vienas kurių simboliškai pakrikštytas „Sevastopol“), bijo, kad Lietuvos kišimasis į Rusijos ir Ukrainos konfliktą gali turėti pasekmių ir mieliau leistų Rusijai ir toliau siautėti, užuot užėmus principingą ir sąžiningą poziciją.
Privalu suprasti, kad tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, galėjo įvykti tik dėl to, kad Rusija nebuvo sustabdyta Gruzijoje. Rusija – tai agresorius. Kaip ir bet kuris kitas nusikaltėlis, pajutęs nebaudžiamumą, sau gali leisti dar daugiau.
Taigi Rusija žengia vieną nusikalstamą žingsnį po kito ir stebi tarptautinės bendruomenės reakciją. Matydama, kokia ta reakcija yra apgailėtina bei laikina ir kiek mažai realaus efekto tepasiekia, Rusija drįsta eiti vis toliau. Taip toli, kad realiai ji jau turėjo būti kirtusi ne vieną raudoną liniją ir sustabdyta.
Tačiau europiečių pirštai pernelyg lenkti į save. Jausdamos ekonominę ir energetinę priklausomybę nuo Rusijos, nepaisant to, kad ta priklausomybė yra abipusė, Vakarų Europos šalys vengia imtis realių priemonių Rusijos nusikaltimų akivaizdoje ir apsiriboja nesibaigiančiais „susirūpinimais“. Tokių įvykių kontekste Vakarų šalių ir tarptautinių organizacijų lyderių pamėgta niekuo neįpareigojanti frazė „deeplyconcerned“ ima virsti vienu metu ir keiksmažodžiu, ir anekdotu.
Tokiu būdu Europa tarsi deklaruoja – mes matome, ką jūs, rusai, darote, oficialiai smerkiame tai, bet imsimės tik labai ribotų priemonių, kad jus sustabdytume. Būtent to Rusijai ir reikia. Ši šalis jau seniai užsitarnavo agresoriaus reputaciją, todėl moralės požiūriu prarasti nebeturi ko.
Rusijai taikomos sankcijos yra per silpnos ir todėl neefektyvios.
Rusijai taikomos sankcijos yra per silpnos ir todėl neefektyvios. Galimybė išplėsti valstybės teritoriją mainais į šiek tiek ir tai tik laikinai atvėsusius santykius su keliomis pasaulio valstybėmis imperialistinio mentaliteto valdomai Rusijai atrodo gerokai vertingesnė. Negana to, tokios nerimtos sankcijos skaldo Vakarų demokratijas.
Rusija yra pernelyg įtakinga, kad ją būtų galima lengvai sustabdyti, ir pernelyg ciniška, kad sustotų pati. O Vakarų šalys – pernelyg egoistiškos ir trumparegiškos, kad manytų, jog verta aukotis gelbėjant terorizuojamas Rusijos kaimynes ir gadinti pelningus santykius su Rusija.
Tokia situacija uždaro mus į užburtą ratą. Išeitis iš tokios situacijos galima ne viena, tačiau sunku tikėtis, kad ta išeitis galėtų būti sąžininga ir civilizuota. Negalime būti tikri, kad Rusija apsiribos Gruzija ir Ukraina. O, net jei ir taip, ar tai reiškia, kad tos šalys turėtų būti paliktos vienos savarankiškai spręsti jų teritorijų okupacijos klausimus? Būtų be galo apmaudu, jei tai toleruotume XXI a. ir dar Europoje, kuri nuolat svarigsta apie demokratiją, laisvę ir taiką.
Kita galimybė – Maidanas Maskvoje. Tačiau Rusija nesijaučia niekam atskaitinga žmogaus teisių srityje, todėl nesibodi jas paminti, jos demokratija „kontroliuojama“. Tikėtina, kad prieš autoritarinę valdžią nukreiptos protesto akcijos bus numalšintos be skrupulų. Be to, ir pati Rusijos visuomenė nepasižymi kritiniu mąstymu, todėl sunku tikėtis, kad V.Putinui Maskvoje pasipriešintų milijonai.
Todėl šiandien realiausia išeitis yra ne tikėtis Rusijos malonės darant jos agresijai išlygas ir tokiu būdu įteisinant okupaciją, bet imtis atsakomybės patiems, kad Rusija būtų sustabdyta.
Kadangi Vakarų valstybių reakcija į agresiją nuvilia ir nuvilia ne pirmą kartą, toliau reikalaudami tų šalių atsakomybės turime maksimaliai susitelkti patys. Tai reiškia ne tik mūsų pačių nacionalinės gynybos klausimus, bet ir europinių Rusijos kaimynių tarpusavio paramą.
Galbūt tai reikš, kad nusikalstamas, tebūnie kad ir galingos kaimyninės valstybės, režimas mūsų nekęs ir toliau šantažuos, prie ko jau spėjome priprasti, o kai kada netgi sugebame su tuo efektyviai kovoti. Užtat mus mylės ir gerbs dar viena Europos tauta, o patys žinosime, kad elgėmės principingai ir sąžiningai, net jei ir buvome išimtimi. Ir ne tik todėl, kad galime būti kiti eilėje. Tuo turėtume didžiuotis.
