Mane kaskart suglumina verkšlenimas su kaltinimo potekste, kad štai Sovietų okupuotoje Lietuvoje gyventojų skaičius augo, o vos tik tapome laisvi, mūsų mažėja po 1 procentą populiacijos per metus.
Taip, gerbiamieji, esame Europos Sąjungos nariai, gyvename laisvo asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo sąlygomis. Todėl valdžia privalo atlikti darbą, kurį jai patikėjo Tauta, kad įtikintų žmones čia gyventi, verslus – nepersikelti į Lenkiją, o kapitalą – neįsikurti Ispanijoje.
Turime ne stebėtis, bet domėtis, kodėl žmonės bėga iš Tėvynės, kodėl pabandę sugrįžti vėl pabėga, o likę gyventi čia, balsuoja už aštrialiežuvius veikėjus, kurių čia neminėsiu, kad nedaryčiau jiems papildomos reklamos. Tokie veikėjai skleisdami melus, priešiškų valstybių propagandą arba tiesiog – anekdotus, puikiai pasirodo Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose, nepaisant to, kad atlyginimai Lietuvoje gerėja, miesteliai gražėja, ir esame tarp laimingiausių pasaulio šalių.
Valdžios kurtumas
Ne viena Lietuvos piliečių apklausa parodė, kad mūsų laisvoje Valstybėje ryškiausi trūkumai – ne socialiniai ir ne ekonominiai. Didžiausią skurdą patiriame pagarbos žmogui srityje. Todėl mano patarimas visoms valdžios grandims – klausykimės. Kaip sakė senovės išminčius Diogenas: „Mums duotos dvi ausys ir vienas liežuvis, kad daugiau klausytumės ir mažiau kalbėtume“.
Klausytis – nereiškia leisti pareikšti nuomonę, o tada sumalti kaip kunigą A.Toliatą vien todėl, kad žmogus drįso užduoti nepatogų klausimą ar išsakyti kitokią nuomonę. Klausytis – nereiškia pirma priimti sprendimą, tada leisti paskubomis pasisakyti visoms suinteresuotoms šalims, o tada patvirtinti sprendimą, kuris jau buvo priimtas prieš visų išsisakymą.
Juk valdžia tėra Tautos darbuotoja. Juk laisvę Lietuvai iškovojome tam, kad kiekvienas galėtume pats prisidėti prie jos gerovės kūrimo. Kad užduotume klausimus, kad patartume, kad išreikštume kritiką ir nebijotume būti viešai išjuokti ar nustumti į viešojo gyvenimo paraštes.
Atrodo, elementaru ir banalu, tačiau nėra taip paprasta. Štai per pastarąją kadenciją matėme mokytojų, statutinių pareigūnų ir ūkinininkų protestus, nes jie kitaip nebuvo išgirsti. Išgyvenome riaušes prie Seimo. Verslininkai apstulbo, kad valdžia be jų žinios parengė taip vadinamą mokesčių reformą. Viena transporto atstovė man neseniai skundėsi, kad Vyriausybė skyrė vos keletą dienų sureaguoti į Nacionalinio energetikos ir klimato srities plano pakeitimus, nors ten – krūva dokumentų su rimtais mokesčių ir verslo sąlygų pakeitimais. Kai Seimo Europos reikalų komitete paklausiau Vyriausybės atstovo, ar tikrai buvo tartasi su socialiniais partneriais, jis, žinoma, atsakė: „Taip, žinoma“.
Taip, žinoma, neįsiklausius į pedagogus vykdoma švietimo reforma, neišgirdus medikų stumiama sveikatos pertvarka, o verslininkus apskritai baigiama išguiti iš dialogo su valdžia, tebesilaikant sovietinio įsitikinimo „turtingas – reiškia vagis“. Pavyzdžiui, ministerija pasikviečia į konsultacijas asocijuotų verslo struktūrų atstovus, o paskui įskundžia juos, kad šie neužsiregistravo kaip lobistai.
Išsirinkti kitus ragina net Premjerė
Valdžios kurtumą įprasmina Premjerės Ingridos Šimonytės sparnuota frazė: „Kam nepatinka ši valdžia, po ketverių metų galės išsirinkti kitą“. Problema ta, kad rinkimai ateina, suteikia piliečiams tuščių vilčių, ir praeina. O valdžios kurtumas turi tendenciją išlikti. Reikia pavyzdžių?
Jau daugiau kaip 30 metų burnojame ant Vilniaus, Šalčininkų ar Visagino savivaldybių gyventojų, kad jie mąsto ir balsuoja ne taip, kaip reikėtų. Bet taip ir nesusipratome pasiūlyti jiems nemokamų lietuvių kalbos kursų ir rimtų nuoširdžių diskusijų, kodėl gyventi Lietuvoje yra laisviau, saugiau ir ramiau nei Baltarusijoje ar Rusijoje.
2017 m. su merais, verslininkais, mokslininkais, ministerijų ir bendruomenių atstovais sutarėme dėl ilgametės regionų plėtros strategijos. 2020 m. atėjo kita valdžia, pasidėjo šią strategiją į archyvą ir pradėjo su tais pačiais žmonėmis naują dialogą, iš esmės, apie tą patį.
2018 m. su žemdirbių, verslo, savivaldos, mokslo ir kaimo bendruomenių atstovais susitarėme dėl ilgametės žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos. 2020 m. atėjusi naujoji Žemės ūkio vadovybė viską subruko į stalčių ir pradėjo nuo nulio.
COVID-19 pandemijos „Galimybių pasas“ ir priverstiniai tam tikrų visuomenės grupių skiepijimai, įvesti nepaisant teisininkų ir netgi kai kurių medikų perspėjimų, giliai įskaudino daugelį piliečių ir paskatino riaušes prie Seimo.
2021 m. Baltarusijos tironui Lukašenkai pradėjus stumti per Lietuvos sieną pabėgėlius, Vidaus reikalų ministerija imperatyviai nurodė savivaldybėms skubiai priimti šiuos žmones savivaldybių patalpose, juos maitinti ir saugoti. Tik po kelių mėnesių kantrių prašymų buvo susimilta kompensuoti savivaldybių nuostolius. Ir t.t.
Ištisus dešimtmečius visuomenės lyderiai prašo valdžios užsiimti švietimu, konkurencingumu ir užimtumu (nebedalyti pašalpų, kurios skatina žmones nedirbti). Deja, niekas to neišgirsta.
Elektorato radikalizacija arba apatija
Šioje kadencijoje labai aiškiai pasimatė, kad atėję į valdžią žmonės nelinkę tartis, nes nepakenčia kritikos, turi kompleksų, nepasitiki verslu, yra baigę bakalaurą užsienyje ir pilni arogancijos, nemato reikalo su kuo nors diskutuoti, žino geriau už kitus, atneša naujų vėjų ir t.t. Bėda ta, kad kai valdžia nesiklauso, garsiai prabyla tie aštrialiežuviai, kurių neminėsiu, kad nereklamuočiau. Jų rinkėjai eilinį kartą patiki, kad nesisteminis rėkimas pramuš valdžios kurtumą. O verslininkai, mokslininkai, medikai ar bendruomenių lyderiai praranda prasmę dalyvauti rinkimuose ir įsitraukti į valstybės gerovės kūrimą. Neretas tiesiog susikrauna daiktus ir išvaro.
Deja, pavieniai rėksniai ir lieka pavieniais rėksniais, nes nesugeba suformuoti rimtesnių koalicijų ir gauti rimtesnių pozicijų vykdomojoje valdžioje. Ir valdžios kurtumas tęsiasi.
Todėl artėjančiuose rinkimuose kviečiu atkreipti dėmesį į tuos, kurie mažiau kalba ir žada, bet yra nusiteikę klausytis, išgirsti, atliepti.
