Šis komentaras yra straipsnio „PIP Lietuvos regioninei politikai I“ tęsinys.
P – produktyvumas
Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, visos Lietuvos ekonomikos produktyvumas yra dukart mažesnis nei Šiaurės šalių. Jeigu pažvelgsime tik į gamybos pramonę, kuri sudaro 20 procentų Lietuvos BVP, čia darbuotojų našumas dukart atsilieka nuo ES vidurkio. Lietuvos pramonė menkai investuoja ir į technologijas bei materialųjį turtą. Eurostato duomenimis, esame septintoje vietoje nuo galo ES.
Neblizgame ir pagal aukštąsias technologijas. Eurostato duomenimis, 2022 m. šios srities eksportas sudarė tik 7,8 procento visos Lietuvos vidurkio (ES vidurkis – net 17,3 proc., Estijos – 10,8 proc., Lenkijos – 9,1 proc., Latvijos – 8,7 proc.). Europos inovacijų švieslentėje esame tik 19-i tarp visų 27 ES valstybių narių. Beje, pagal Europos skaitmeninio dešimtmečio strategijos apklausas, tik vienas iš penkių lietuvių jaučiasi turįs bent bazinių interneto vartotojo žinių.
Viena iš pagrindinių tokio atsilikimo priežasčių yra apsunkinta prieiga prie kapitalo (nors Lietuvoje veikiantys skandinavų bankai net įvedus „Bankų solidarumo mokestį“ uždirba milijardą eurų pelno (darkart pasinaudosiu proga „padėkoti“ ECB). Liūdna situacija ir su Rizikos kapitalo investicijomis. Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija (EBPO) paskaičiavo, kad 2013-2022 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 69 EUR rizikos kapitalo investicijų, kai tuo tarpu Estijoje – net 355 eurai, o Suomijoje – 563 eurai.
Tai kur čia galimybė? Ką gi, ES neišvengiamai tęs savo skaitmenizacijos politiką. Tam bus skiriamos milžiniškos lėšos, o Lietuva turi greičiausią plačiajuostį ir mobilų internetą, didelį potraukį informacinėms technologijoms ir aukštą valstybės paslaugų skaitmenizacijos lygį.
Europos Parlamente ir Europos Komisijos DG Regio turime pakovoti, kad produktyvumu atsiliekančioms valstybėms ar regionams ES skirtų papildomų lėšų. Lietuvoje būtina tęsti regionų specializaciją, kad mūsų apskritys investuotų tik ten, kur gali būti stipresnės už kitas (pvz., Vilnius – aukštosios technologijos, Kaunas – automobilių pramonė, Marijampolė – MMM (maistas, medis, metalas).
I – investicijos
Puikiai suprantame, kad pramonės ateitis priklauso robotams ir dirbtiniam intelektui, tačiau persiorientuoti ta kryptimi reikalingos milžiniškos investicijos. Deja, kaip jau minėta, smarkiai atsiliekame nuo kaimyninių šalių pagal prieigą prie kapitalo.
Lietuva turi daug žaliavos, kuri reikalingai novatoriškai bioekonomikai.
VšĮ Investuok Lietuvoje duomenimis, stipriai buksuojame ir su biudžeto parama, skiriama gamybos projektams (esame 4 kartus mažiau konkurencingi už Rumuniją ir 2 kartus mažiau patrauklūs už Vengriją). Paskaičiuota, kad įmonės, kurios pasistato gamyklas su valstybės parama, į biudžetą sugrąžina 10 kartų daugiau mokesčių, nei gavo paramos.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvoje yra žemas pramonės lygis regionuose. EBPO duomenimis, gyventojų, dirbančių pramonėje, dalis kaimiškuosiuose regionuose 2020 m. Lietuvoje sudarė 18,5 proc. Mus beveik dvigubai lenkia Čekija. Ten pramonėje dirba net 35 proc. kaimiškųjų regionų gyventojų. Slovėnijoje, Vengrijoje, Estijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje – virš 20 proc. Tai – ir nesėkmė, ir galimybė.
Vilniaus ir Kauno pramoninės zonos jau perpildytos, taigi investuotojams atsiranda paskata žvalgytis sklypų Šakiuose, Plungėje ir kituose mažesniuose Lietuvos miesteliuose.
Galimybės? Europos Parlamente galima nuolat inicijuoti naujoviškas papildomas finansavimo priemones svarbiausiems sektoriams. Regionų plėtros komitetas per šią kadenciją sukūrė du naujus finansavimo mechanizmus: Sąžiningo perėjimo fondą (Just Transition Fund) ir Strateginių technologijų Europai platformą (Strategic Technologies for Europe Platform).
Europos Komisija leidžia valstybėms narėms taikyti naujas subsidijų priemones švariųjų technologijų srityje pagal Laikinąją krizių ir pereinamojo laikotarpio programą (pvz., Vengrija skyrė 2,3 mlrd. eurų švariųjų technologijų investicijoms paremti, Lenkija a 350 mln. Eurų „Ionway“ baterijų gamyklai). Lietuva irgi gali pasinaudoti tokiomis galimybėmis.
Jau dabar esame padalinę ES lėšas Vilniaus apskričiai ir likusiai Lietuvai (Vidurio-Vakarų regionui). Likusiai Lietuvai skirta daug daugiau ES lėšų, nes Vilniaus apskritis jau dabar yra pasiekusi ES BVP vienam gyventojui vidurkį. Šis atskyrimas netruks duoti gerų vaisių, nes jau dabar dalis įmonių planuoja plėtrą Lietuvos regionuose, kad galėtų pasinaudoti ES finansavimu.
Vertas rimtesnių pasvarstymų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pasiūlymas dėl Valstybinio banko, kas sudarytų sąlygas Lietuvos verslui (ypač smulkiam) lengviau gauti (arba iš viso gauti) paskolas. Panašūs valstybinio finansavimo šaltiniai veikia Estijoje, Suomijoje ir kitose šalyse.
Norint plačiau paskleisti investicijas Lietuvos regionuose, galima modeliuoti sąlygas užsienio investuotojams, kad jie privalėtų į savo tiekimo grandines įtraukti vietos gamintojus (taip daroma su karo pramonės gigantais). Turime atsikratyti buhalterinio mąstymo ir sudaryti mokestines paskatas įmonėms, investuojančioms mažesniuose miestuose ar kaimiškose teritorijose.
Žaliasis susitarimas. Lietuva turi daug žaliavos, kuri reikalingai novatoriškai bioekonomikai. Vis daugiau pasaulinių įmonių nori trumpinti gamybos grandines ir gaminti ten, kur yra žaliava. Tai – mūsų šansas. Turime neišnaudotą žaliųjų obligacijų galimybę (visiems norintiems prisidėti prie žaliosios ekonomikos), – 16 kartų atsiliekame nuo ES vidurkio ir sugeneruojame tik 0,1 proc. nuo BVP (Belgija – 4 proc., Prancūzija – 3,6 proc., Vengrija – 2,5 proc.).
P – paslaugos
Kalbu apie viešąsias paslaugas. Jau keletą metų prieš akis turime sėkmingus regioninės politikos pavyzdžius: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos (o gal ir Šiaulių ar Panevėžio) rajonų savivaldybes, kur auga gyventojų skaičius ir akivaizdi vienintelė tiesa: žmonėms reikia gerų pajamų ir lengvai pasiekiamų paslaugų. Taigi ES lygmeniu reikia išlaikyti tokią logiką ir atitinkamai nukreipti ERDF ir kitų fondų lėšas.
Lietuvos institucijos pagaliau turi atsibusti ir pamatyti, kad gyventojų skaičius auga, o ne traukiasi. Tad būtina kuo greičiau nutraukti mokyklų, ligoninių ir kitų viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų uždarinėjimą.
Ministerijos ir savivaldybės turi atsikratyti klaidingo įsitikinimo, kad viešojo sektoriaus užduotis – sutaupyti kuo daugiau mokesčių mokėtojų lėšų. Ne, gerbiamieji, mums moka ne tam, kad sutaupytume, o tam, kad teiktume kuo kokybiškesnes ir prieinamesnes paslaugas.
Valstybinės įmonės turi suprasti savo visuomeninę misiją ir liautis persistengti uždirbti keletą milijonų eurų pelno paprastų Lietuvos žmonių sąskaita. Tie keli milijonai yra beprasmiai, kai gėda važinėti Lietuvos keliais, šalta važinėti traukiniais, o Lietuvos pašto paslaugos suprojektuotos taip, kad nenorėtum jomis naudotis.
Lietuvos regioninės politikos baltojoje knygoje buvome užprogramavę modelį, kad ES investicijos regionuose pirmiausia turi eiti darbo vietų kūrimui, bet, pasiekus reikiamą užimtumo lygį, būti naudojamos viešajai infrastruktūrai ir paslaugoms. Deja, dabartinė Vyriausybė nesugebėjo paleisti tokio mechanizmo.
Užtat su didžiuliu nutrūktgalviškumu įgyvendinta Tūkstantmečio mokyklų iniciatyva ir net tose savivaldybėse, kur vos dešimtadalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas pristeigta niekam nereikalingų naujadarų. Vienas kurpalis neveikia regioninėje politikoje. Deja, mes vis dar tampome Lietuvos regionus Prokrusto lovoje.
