Suprask, be „alaus kultūros“ puoselėjamas menas praktiškai nieko nebedomins. Maža to, priduriama, kad alkoholis – esą lietuvių tapatybės dalis. Todėl, anot festivalių organizatorių, tokios iniciatyvos puoselėtojai tarsi kėsinasi į pačią lietuvio savastį, o Lietuvos festivaliuose nesiliejant alkoholio upėms, juose teliks dykvietės.
Vadinasi, festivalių rengėjai tarsi netiesiogiai pripažįsta, kad iki šiol taip ir nesugebėjo pasiūlyti įdomaus, įtraukiančio, vienijančio ir interaktyvaus turinio, kadangi priešingu atveju papildomai svaigintis nereiktų. Ne paslaptis, kad kai kurie festivaliai yra tapę paprasčiausiomis girdyklomis, kur labiau nei atlikėjai publiką traukia „sava“, vadžias atleidusi, kompanija.
Štai draugo dukra, aplankiusi galybę festivalių, pasakojo, kad alkoholis dažniausiai liejasi ten, kur, be kelių atlikėjų pasirodymo, daugiau nėra ką veikti. Kai vienintelė festivalio „veikla“ – viena scena ir kepamas jautis – egzistencinį ar festivalio nuobodulį tenka sklaidyti apsikabinus butelį. O festivaliuose, kur yra bent kelios scenos, rengiamos paskaitos, diskusijos, kokia nors bendra veikla – alkoholio poreikio nejusti.
Festivalių organizatoriai mus bando įvelti į diskusijas, kad festivaliuose parduodamas alkoholis yra iš silpnesnių, kad jis tėra papildoma ir neprivaloma atsipalaidavimo forma. Tačiau yra ir kita reikalo pusė: nors gėrimų su promilėmis įsinešti nevalia, tą padaryti yra galybė būdų. Užtenka kelių naršyklės mygtukų spustelėjimų ir tampa aišku, kaip alkoholis patenka į „kultūrinių renginių“ teritorijas: nuo miegmaišių, „čipsų“ dėžučių, batono, arbūzų, plaukų želė pakuočių iki dar išradingesnių būdų.
Sunku pasakyti, kas suformavo tokį iškreiptą „gero festivalio“ įvaizdį. Bendraminčiai, medijos, alkoholio gamintojai ar iš sovietmečio tebesitęsiančios „tradicijos“? Matyt, viskas kartu. Svaigalai ir nežabotas jų vartojimas – tai kova visų pirma su pačiu savimi. Nusiraminti, užsimiršti, prisitaikyti, atsipalaiduoti, nuslopinti.
Draudimai a priori nėra įkvepiantis ir motyvuojantis veikimo būdus. Jei yra draudimas, bus būdų ir jį apeiti. Retkarčiais prasprūstančios idėjos apie Seimo ar ministerijų aplinką kaip vietas be alkoholio ir tabako dūmų greičiau primena Brežnevo laikus, kai svarbiausia buvo tinkamai perdažyti fasadus. Efektyvu tai ar ne – greičiau filosofijos ir tikėjimo reikalas. Taigi, kur kas daugiau naudos būna tada, kai žmonės sąmoningai apsisprendžia, kaip jiems elgtis. Tačiau laisvė rinktis kaip pamatinė vertybė Lietuvoje dar daugelio neįsisąmoninta.
Štai klasikinės muzikos koncertuose, teatruose ir daugybėje kitų kultūrinių renginių alkoholio vartojimas sunkiai įsivaizduojamas. Rimtas turinys, sąmoninga publika, konvenciniai įsitikinimai... – ne vien draudimai alkoholį čia daro neįmanomu.
Ilzenbergo dvaro renginiuose taip pat nėra kuo „užpilti“ turinio: vyksiančių koncertų ar kitokių viešų renginių metu siūlome tik natūralius ir sveikus gėrimus. Ar geras turinys gali tapti įrodymu, kad alkoholio nereikia? Ilgainiui pamatysime: festivalių rengėjams derės kaip reikiant pasukti galvas, kokiais žaidimais užimti skystos duonos reikalaujančią publiką.
Gintaras Bingelis yra „Ilzenbergo dvaro“ vietininkas.
