Kaip vertinti šitokią situaciją? Ar lietuvių asmeninių finansų stiklinė pusiau pilna ar pustuštė? Pirmiausiai patyrinėkime pusiau pilną stiklinės dalį. Kas tiems 57 proc. padėjo suformuoti tokį finansinį imunitetą? Labiau detalizuojant šiuos 57 proc. matyti, kad 1-3 mėnesius išgyventi galėtų 20 proc., 3-6 mėn. – 20 proc., o daugiau nei 6 mėnesius 17 proc. apklaustųjų. Labiau pasigilinus, ir tai nieko keisto, matosi išsilavinimo ir santaupų dydžio sąsajos. Tarp sukaupusių santaupų daugiau nei 6 mėnesių pragyvenimui dominuoja žmonės su aukštuoju išsilavinimu, vyresni nei 30 metų, didžiųjų miestų gyventojai.
Turinčių santaupų 3-6 mėnesiams išsilavinimas aukštesnis nei vidurinis, jie jaunesni nei 50 metų didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu tų žmonių, kurie teigė, kad neišgyventų visiškai arba iki mėnesio (tokių yra 34 proc. apklaustųjų) išsilavinimas vidurinis ar žemesnis, jie gyvena kaimuose ar mažesniuose miestuose. Amžiaus grupėse pastarieji pasiskirstę tarp dviejų polių – tai jaunesni nei 30 metų besimokantys, jaunesni nei 50 dirbantys asmenys ir pensininkai. Beje, besimokantis jaunimas ir pensininkai patenką į grupę, turinčių, nors ir nelabai dideles, tačiau šiokias tokias santaupas, kurios leistų jiems išgyventi iki mėnesio.
Turinčių santaupų 3-6 mėnesiams išsilavinimas aukštesnis nei vidurinis, jie jaunesni nei 50 metų didmiesčių gyventojai.
Ką tai reiškia? Pirmiausia, kad aukštesnis išsilavinimas sąlygoja ir aukštesnes pajamas. Tai patvirtina ir statistika. Tačiau matyt ne mažiau svarbu, kad išsilavinę išprusę žmonės turi ir geresnį finansinį išprusimą. Jiems nėra didelė naujiena, kad „juodai dienai“ reikia kaupti tuomet, kai pinigų įplaukos yra pakankamos. Juolab jie gali tai padaryti, kadangi jų uždirbamos pajamos yra didesnės nei jų įvardinti poreikiai. Atkreiptinas dėmesys, kad paprastai finansiškai išprusę žmonės sąmoningai priima sprendimus, susijusius su pinigų kaupimu, o vėliau – ir jų investavimu.
Kitaip tariant – šie žmonės valdo pinigus, o ne pinigai valdo juos. Tuo pat metu jie dar ir kuria savo asmeninių finansų sistemą. Ir čia labai svarbu akcentuoti, kad besimokantys jaunuoliai pasirinktų teisingą kelią. Jie gali nuspręsti, kad neverta vargintis ir siekti aukštesnio išsilavinimo bei riboti save kaupiant finansinius resursus pirmiausiai „juodai dienai“, o vėliau ir investicijoms. Kai pastaraisiais metais nuolatos kalama į galvas, kad Lietuvoje žmonių su aukštuoju išsilavinimu ir aukštųjų mokyklų yra per daug, apklausos rezultatai rodo, kur nuveda šis kelias. Ir tai ne tik santaupų neturėjimas.
Dar didesnė bėda, kurios neatskleidė ši apklausa – kiek iš tų žmonių yra įklimpę į skolas. Tai lyg ir nekalto šūkio „gyvenk dabar – mokėk vėliau“ pasekmė. Tarp tokių žmonių yra ir tokių, kurie tam, kad grąžintų skolas, skolinasi vėl ir vėl, o jų išlaidose skolų grąžinimo dalis sudaro apie 40 proc. ir vis auga. Kažin ar bent vieni nors truputį išsilavinę tėvai linkėtų tokios ateities savo vaikams. Nebent jie patys sukasi skolų karuselėje ir net nesuvokia, kad yra ir kitas kelias. Koks kelias galėtų būti ženkliai saugesnis nei jau paminėtas? Tai intelekto, finansinio raštingumo ugdymas.
Nuo ko pradėti? Nuo pačių elementariausių dalykų. Pirmiausia – išlaidų revizija. Dabartiniu kriziniu laikotarpiu dauguma tą tiesiog priversti padaryti. Čia patarimai elementarūs – optimizuoti savo kasdienines išlaidas, jas peržiūrėti ir atsisakyti nereikalingų. Įsigyjant būtinas prekes verta prisiminti šūkį „Pirk prekę lietuvišką“ – tai tikrai padėtų įmonėms išsilaikyti, o biudžetui gauti daugiau pajamų. Jei turite galimybę – saikingai paišlaidauti, taip palaikant Lietuvos verslus, kuriems labai reikia mūsų paramos vartojant jų prekes ir paslaugas – tai padaryti būtų prasminga. Didesnius, anksčiau suplanuotus pirkinius verta atidėti vėlesniam laikotarpiui, kai bus aišku kaip klostysis ekonominė situacija.
Žinoma, galima pasiduoti nevilčiai ir reikalauti, kad jūsų problemas spręstų Valstybė. Valstybė ir stengsis padėti daliai žmonių, tačiau nebūtų sunku atspėti, ką jie per apklausą atsakė apie savo santaupas.
Susitvarkius su išlaidomis verta pamąstyti ir apie kaupimą. Suprantama, kad šiuo laikotarpiu ne visiems tą padaryti bus įmanoma, tačiau krizės baigiasi, o tuomet verta turėti jau susiformavusį pinigų atsidėjimo įgūdį. Kitas dalykas, į ką verta atkreipti dėmesį – papildomų pajamų uždirbimo galimybės. Net ir dabar atsiranda verslų, kuriems reikia papildomų darbuotojų. Kita vertus, ir pačių naujų paslaugų taip pat šiuo metu ne taip mažai ir kuriasi. Žinoma, galima pasiduoti nevilčiai ir reikalauti, kad jūsų problemas spręstų Valstybė. Valstybė ir stengsis padėti daliai žmonių, tačiau nebūtų sunku atspėti, ką jie per apklausą atsakė apie savo santaupas.
O tie, kurie savo laiku investavo į savo finansinio intelekto (imuniteto) stiprinimą, šiuo metu ne tik, kad neriboja savo vartojimo, bet ir ieško galimybių, jei nepradėti naujo verslo, tai bent sėkmingo investavimo galimybių. Kuriuo keliu eiti – pasirenkame patys. Didžiausias paradoksas, kad net nepasirinkus jokio kelio – vienas iš jų vis tiek bus pasirinktas automatiškai. Matyt nesunku atspėti kuris.
Gintaras Černius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius , Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas.
