Lietuva tada ir dabar – nepaneigiamai visai kitokioje padėtyje. 1988-aisiais okupuotoje valstybėje buvo įdiegta planinė ekonomika, kuri neįstengė žmogaus aprūpinti materialiomis gėrybėmis, o jų trūkumas formavo privilegijuotųjų sluoksnius – komunistų ir juos aptarnaujančios aplinkos. Lietuvos uždarumas buvo viena iš galimybių kontroliuoti ir ugdyti nutautintą sovietinio mąstymo gyventoją. Kurio adresas, t. y. tėvynė, pasak to meto dainos žodžių, būtų ne konkreti vieta, o abstrakti Sovietų Sąjunga – Sovietskij Sojuz. Apie laisvę, savo valstybės istorinius, heraldinius simbolius viešai buvo išvis pavojinga kalbėti – grėsė sankcijos. Priešas buvo aiškus – Sovietų Sąjunga.
Dabartinėje Lietuvoje, įdiegusioje rinkos ekonomiką, turime perteklinę materialinių gėrybių ir paslaugų pasiūlą. Rinkos ekonominis modelis veikia. Lietuvos gyventojai gali laisvai keliauti į kitas pasaulio šalis, ten mokytis ar dirbti – žmonėms atsivėrė galimybės, kurios prieš tris dešimtmečius buvo tik nedaugelio išrinktųjų, dažnai specialiosioms tarnyboms pasižadėjusių bendradarbiauti, asmenų privilegija.
Lietuvai įstojus į Europos Bendriją, sąvoką „Sovietų Sąjunga“ pakeitė „Europos Sąjunga“. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinama Europos Sąjungos teisės aktų viršenybė. Kaip ir anksčiau, sovietmečiu, visuomenei skiepijama nutautinto piliečio samprata. Kad tai yra nepaprastas gėris kiekvienam, laisvės ir pasirinkimo etalonas. Blogiausia, kad toks procesas, jau įgavęs pagreitį, naikina mūsų valstybę. Nematydami prasmės, apie trečdalis gyventojų pasitraukė svetur. Kyla realus pavojus vėl prarasti Lietuvą.
Dabar priešas nėra aiškiai matomas ir visi mūsų valstybės ardymo veiksmai daromi gerokai sumaniau – valstybė naikinama mūsų aukštų politikų ir valdininkų rankomis. Prisidengiant kilnumu tenkinti begalinį asmens laisvės siekį. Ignoruojant piliečio atsakomybę savo valstybei, kaip laisvės sąlygą, skiepijamas ir skatinamas nepilietiško ir nepolitiško bestuburio vartotojo etalonas. Ar toks vartotojas apgins Lietuvą?
Išskirčiau keletą esminių problemų, į kurias turėtume susitelkti ir su kuriomis reikia dirbti. Pirmaeilis uždavinys yra pasiekti, kad Lietuvos švietimo sistema pradėtų tarnauti mūsų valstybei. Visose Lietuvos valstybinėse mokyklose turėtų būti pereinama prie visų dalykų dėstymo tik valstybine kalba, daug dėmesio skiriant patriotiškumo ugdymui. Kitaip besitęsiantis niekuo nepateisinamas Pietryčių Lietuvos gyventojų lenkinimas duos vaisius, kurie suskaldys valstybę.
Lietuvių kalbos pozicijų silpninimas, pirmiausia Vilniaus universitete, kur net ir sovietinės okupacijos laikais buvo išlaikomas tam tikras lygis, yra nepateisinamas. Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas ir jos pozicijos turėtų būti tik stiprinamos. Vilniaus universiteto vadovybė, inicijavusi faktinį Lituanistikos katedros naikinimą, turėtų pripažinti klaidą ir atkurti struktūrą.
Paminėjau tik keletą blogybių. Problemos yra gilios, jau įsisenėjusios ir persmelkusios daugelį valstybingumo sričių. Kovo 11-osios Lietuvoje vykdoma daug sumanesnė nei anksčiau, rafinuotai užmaskuota, mūsų valstybės suverenias galias nuolat silpninanti politika. Kosmopolitiškai mąstantys konformistai nepriklausomą Lietuvą įsivaizduoja tik kaip tuščią lozungą, neatspindintį turinio. Vykdomos globalistinio turinio užduotys yra svetimos mažoms tautiniu pagrindu atgimusioms valstybėms, tokioms kaip Lietuva.
Apgailėtina, kad valdžioje neturime autoritetų, galinčių valstybės raidą pakreipti kita, palankesne valstybingumo išsaugojimo linkme. Kas dabar vyksta, tai – mūsų valdžios atstovų kapituliacija prieš Briuselio valdininkus, Varšuvos šovinistus, svajojančius apie Žečpospolitos Lietuvoje atkūrimą, ir stambaus bemoralio kapitalo atstovus.
Mūsų valstybė, deja, skatina tik uolų merkantilių paslaugų vartotoją, besidžiaugiantį prekybos paslaugų, beprasmių lengvo pobūdžio pramogų gausa, garbinantį pseudoherojus. Neugdomi Tautos piliečiai ir patriotai, o be jų neliks ir Lietuvos valstybės. Norima iš žmonių išmušti vertybinį pamatą: nuolat menkinama Lietuvos istorija, asmenybės ir simboliai, siekiama susilpninti lietuvių kalbos pozicijas valstybės gyvenime. Pasirinktas, deja, lengviausias kelias, vedantis į valstybės susinaikinimą. Visuomenės vertybinis ir moralinis degradavimas, sąmonės atpalaidavimas nuo įsipareigojimo Lietuvai, netekus vilties, skatina piliečių išsivaikščiojimą svetur. Ar tokį Lietuvos, Baltijos kelią rinkomės prieš tris dešimtmečius?
Kita vertus, dabartinė Lietuvos padėtis yra kitokia nei prieš tris dešimtmečius. Veikianti rinkos ekonomika, okupanto kariuomenė seniai išvesta ir mes visi galime dalyvauti rinkimuose. Privalome tai pripažinti. Dabarties Lietuvą galėtume pavadinti pusiau nepriklausoma valstybe, dar pilnai nesubrendusia suverenui. Yra akivaizdu, kad Lietuvos valstybės branda, t. y. tautiškumo, patriotizmo įtvirtinimas, stabdoma tyčia. Tapusi tautiškesne, mūsų šalis ne tik apgintų savo pačios savastį, sutelktų piliečius, bet ir prisidėtų prie geresnės Europos ateities. Kaip beatrodytų paradoksalu, taip dalyvautų Europos sąjungos išsaugojime. Federalistinės Europos Bendrijos vizija, manau, kad neturi ateities, yra ypač pavojinga mažoms, tautiniu pagrindu susikūrusioms ar atkurtomis, tokioms kaip Lietuva, valstybėms.
Esame tie, kurie matome pavojus Lietuvos valstybingumui. Kad mūsų požiūriai skiriasi, nėra blogai. Nesiekime vieni kitiems primesti savo nuomonių ar veikimo būdų, tai mus tik silpnina. Pilys, istoriškai saugojusios Lietuvą nuo priešų, buvo skirtingos ir įvairiose vietovėse. Visos buvo reikalingos. Jų gausa, koordinacija ir karių motyvacija garantavo valstybės gynybos sėkmę.
Dabar mūsų valstybės priešas įsisukęs viduje, veikia sumaniai, dažniausiai mūsų pačių rankomis. Priešas yra mumyse. Liokajiškas patiklumas, nuolatinis noras tarnauti svetimiems, pamirštant savo valstybę. Mums svetimų primesto mus siekiančių valdyti lengvo, beprasmio gyvenimo kultas ir analizės stoka. Trisdešimt metų nuo nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžios. Nykstanti Lietuva yra dabarties realybė, valdžios tebevykdomo klaidingo projekto „Globali Lietuva“ pasekmė. Ar ne laikas persitvarkyti?
Svarbu įžvelgti klastas ir apie tai pranešti kitiems piliečiams. Aiškinti, šviesti, telkti, skatinti ir įkvėpti žmones mylėti Tėvynę. Esame Sąjūdžio tąsa. Juk prieš tris dešimtmečius svajojome apie pilnai nepriklausomą Lietuvą.
Aktualus išlieka modernios tautinės Lietuvos sukūrimas. Tai – būtina vertybinė ir kokybinė Lietuvos išlikimo Lietuva prielaida. Tikiu, kad sukursime Savą ir savitą valstybę.
Gintaras Karosas yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas.
