Mažėjant gimstamumui, gyventojų skaičiui ir ypač vaikų bei jaunų žmonių skaičiui, daug mūsų šalies savivaldybių traukiasi, jose mąžta gyvybingumo, o kartu menksta ir švietimo paslaugų prieinamumas. Kai kuriose savivaldybėse mokyklinio amžiaus vaikų skaičius sumažėjo tiesiog drastiškai ir tai ne pabaiga. Taigi daug mokyklų teko ir tenka uždaryti: prieš 30 metų Lietuvoje veikė 2500 mokyklų, o dabar jų belikę mažiau nei 900.
Ką tai reiškia atskiriems regionams ir savivaldybėms? Ogi tai, kad daugės savivaldybių, kuriose veiks vos vienas darželis ir viena mokykla. Jau dabar taip yra mažosiose savivaldybėse, bet greitai bus ir didesnėse. Pavyzdžiui, tikrai didelėje Ukmergės savivaldybėje šiuo metu veikia keturios gimnazijos, bet jau pati savivaldybė nusprendė, kad netrukus visoje savivaldybėje liks tik dvi.
Prieš 30 metų Lietuvoje veikė 2500 mokyklų, o dabar jų belikę mažiau nei 900.
Tai reiškia, kad daugės mokinių, kurie į mokyklas bus vežiojami geltonaisiais autobusiukais ir kelionės atstumas iki mokyklos jiems vis ilgės (dabar taip važiuoja kas penktas Lietuvos mokinys, bet greitai važiuos jau kas ketvirtas). Savaime tai nėra nei gėris, nei blogis: nors kelionei į mokyklą teks sugaišti daugiau laiko, bet galima tikėtis aukštesnės mokymo kokybės ir geresnių galimybių. Svarbiausia šį faktą žinoti ir jam ruoštis.
Tiesa, būtina paminėti ir priešingą problemą: paribio savivaldybėse mokyklos vargsta dėl mokinių trūkumo, o trijų didžiųjų Lietuvos miestų mokyklos dūsta nuo mokinių pertekliaus, taigi ir sprendimų čia reikia skirtingų.
Bet kokiu atveju savivaldybių politikams ir tarnautojams svarbu matyti kiekvienų metų gimstamumo rodiklius. Juos nagrinėjant apima trejopi jausmai.
-
Gintaras Sarafinas. Perpildžius kantrybės taurę, atomazga paprastai būna liūdna
-
Gintaras Sarafinas. Kodėl niekaip nepavyksta sukurti vientisos švietimo sistemos?
-
Sudaryti nauji gimnazijų reitingai: mažesnių rajonų mokyklų tarp stipriausiųjų – vienetai
-
Universitetų ir kolegijų reitingai: kur geriausios studijos ir profesinis rengimas
Žinoma, tuštėjančių savivaldybių vadovams ir gyventojams nemalonu matyti, kad jų gyvenamoji vietovė traukiasi ir jos gyvybingumas bei patrauklumas mąžta. Tačiau kartu tai yra ir sukrėtimas, ir spyris į užpakalį pradėti ieškoti išeičių, kaip didinti regiono patrauklumą, kaip traukti investuotojus, jaunas šeimas, apskritai keltis tikslus ir jų siekti (kalbant su įvairių savivaldybių merais, galima pastebėti, kad jie labai didelius lūkesčius deda į centrinę valdžią ir vis laukia, ką ji pasiūlys, kada duos pinigų, bet taip laukti yra labai neperspektyvu, net infantilu).
Kai prasideda dalykinė sistema, tai yra nuo penktos klasės, kur kas išmintingiau vaikus vežti į geriausią savivaldybės mokyklą, nes čia sutelkti maksimalūs resursai ir dirba geriausi vietos mokytojai.
Na ir trečia: šie duomenys padeda prognozuoti ir dėliotis optimalų tiek švietimo įstaigų, tiek kultūros įstaigų, tiek sveikatos apsaugos, tiek ir socialinių paslaugų įstaigų tinklą. Jeigu matyti, kad kurioje nors savivaldybės seniūnijoje ateinančius septynerius metus kasmet į mokyklą ateis po dešimt vaikų, tikriausiai to miestelio mokyklos neverta labai plėtoti, gražinti ir į ją investuoti ES milijonų. O juk tokių atvejų Lietuvoje dešimtys (mokykla renovuota, sutvarkyta ir uždaryta, nes nėra mokinių).
Yra labai aiškiai apskaičiuota ir pateiktos rekomendacijos: pradinių mokyklų savivaldybėje gali būti daugiau, ir labai gerai, kai jos vaikams arčiau namų. Bet kai prasideda dalykinė sistema, tai yra nuo penktos klasės, kur kas išmintingiau vaikus vežti į geriausią savivaldybės mokyklą, nes čia sutelkti maksimalūs resursai ir dirba geriausi vietos mokytojai. Apie tai Lietuvoje kalbama jau keliolika metų, bet mokyklų tinklo skirtumai savivaldybėse tebėra milžiniški. Taigi gimstamumo rodiklių analizė gali padėti užbaigti šiuos nesusipratimus.
Šis Gintaro Sarafino, žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus, komentaras perskaitytas per Žinių radiją
