Gintaras Sarafinas: Jaunuolių lūkesčiai ir realybės pasiūlymai daugelyje sričių skiriasi maždaug dvigubai

O kai pasiteiraujama, už ką turėtų būti mokamas toks atlyginimas, atsakymas dažniausiai sutelpa į frazę: „Na, aš tiesiog esu fainas“.

Taigi, norai tikrai įspūdingi. „Bet greičiausiai jaunimas nelabai žino nei šio laikmečio darbo rinkos tendencijų, nei realių atlyginimų. Ir blogiausia, kad net neturi noro iš pradžių pasidomėti bent tuo, koks yra vidutinis atlyginimas Lietuvoje ir kiek realu jį gauti žmogui, neturinčiam jokios darbinės patirties. Jie tiesiog gyvena savo susikurtuose vaizdiniuose“, – teigia personalo atrankos ekspertas Andrius Francas.

Tad ir panagrinėkime, kokios šiandien mūsų valstybėje yra įprastos ir labiausiai paplitusios algos ir kiek jaunų žmonių lūkesčiai skiriasi nuo realybės. Pradėti, matyt, vertėtų nuo vidutinio atlyginimo – pernai rudenį Lietuvoje jis siekė arti 2250 eurų neatskaičius mokesčių. Išvertus į jaunimui priimtinesnę kalbą, tai būtų 1383 eurai į rankas. Gimnazistams, kaip girdėti, norisi daugiau – maždaug 1800 eurų. Norint tiek gauti į rankas, bruto atlyginimas turėtų siekti apie 3 tūkst. eurų.

Ar daug Lietuvoje yra įmonių, kurios moka tokius atlyginimus savo darbuotojams? Paaiškėjo, kad 2024 m. balandžio mėnesį šalyje iš viso buvo 3200 įmonių, kuriose vidutinis bruto atlyginimas sudarė 3 tūkst. eurų ir daugiau. Bet dauguma jų išties smulkios ir įsidarbinti jose nedaug perspektyvų. Įmonių, kuriose dirba daugiau nei 50 žmonių ir kuriose vidutinis atlyginimas ant popieriaus persivertė per 3 tūkst. eurų ribą, buvo 900. O įmonių, kuriose dirba daugiau nei po 100 darbuotojų ir kuriose vidutinis bruto atlyginimas sudarė 3 tūkst. eurų ir daugiau, buvo maždaug 500.

Ir tai nėra vieno mėnesio tendencijos. Labai panašus vaizdas buvo ir 2024 m. gegužę.

Panagrinėjus tendencijas galima matyti, kad absoliuti dauguma įmonių, mokančių jaunimui imponuojantį darbo užmokestį, yra Vilniuje – net du trečdaliai tokių įmonių. 11 proc. – Kaune, 9 proc. – Klaipėdoje ir 12,4 proc. – likusiuose Lietuvos regionuose.

Du trečdaliai stoja į socialinius, humanitarinius mokslus ir į menus. O šiose srityse didesnius atlyginimus gali pasiūlyti tik finansų, konsultacijų ir personalo įmonės, na gal dar kelios viešojo sektoriaus įstaigos.

Antra, didesnioji dalis įmonių, kurios išsiskiria didesniais atlyginimais, veiklą plėtoja programavimo, informacinių technologijų, telekomunikacijų, aviacijos, energetikos, gamybos, inžinerijos, logistikos srityse. Bet jaunuoliai į šiuos sektorius nesiveržia: du trečdaliai stoja į socialinius, humanitarinius mokslus ir į menus. O šiose srityse didesnius atlyginimus gali pasiūlyti tik finansų, konsultacijų ir personalo įmonės, na gal dar kelios viešojo sektoriaus įstaigos. Bet iš principo į socialinių mokslų atstovus orientuotos tik apie 15 proc. didžiausiais atlyginimais išsiskiriančių šalies įmonių.

Kodėl matome tokį disonansą tarp jaunuolių profesijos pasirinkimo ir stojimo iš vienos pusės ir tarp įmonių lūkesčių bei siūlomų atlyginimų iš kitos pusės? „Tai galima paaiškinti, – teigia verslininkas Sigitas Besagirskas, – dauguma jaunų žmonių dairosi lengvų ar apskritai lengviausių kelių, jie svajoja apie darbus, kur galima dirbti nuotoliu, o dar geriau – keliaujant ir pramogaujant, o juk nei inžinerija, nei technologijos, nei energetika tikrai neatsiduria tarp vadinamųjų „baltų apykaklių“ ar „ofisinių“ profesijų, tai jaunuolius ir atstumia.“

Jam antrina Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas, ekonomistas Marius Dubnikovas: „Jauni žmonės gal ir norėtų rinktis gerai apmokamas darbo vietas energetikos, aviacijos, technologijų, dirbtinio intelekto srityse, bet dažnai šios sritys jiems tiesiog neprieinamos arba nepasiekiamos. Nes mokykloje jie silpnai mokėsi ar apskritai nesimokė matematikos, fizikos, chemijos ir informatikos, o vėliau, kai supranta, kad padarė klaidą, jau būna per vėlu. Juk per pusmetį šių disciplinų neišmoksi, na ir tada tenka rinktis iš likusių variantų, kuriuose siūlomi jau kur kas menkesni atlyginimai.“

O kas lemia, kad gana didelė šiuolaikinių gimnazistų dalis laikosi įsitikinimo, esą jie tiesiog verti aukšto atlyginimo ir nedirbs darbdaviams, jeigu šie nemokės 1600 ar 1800 eurų į rankas.

Krizių ir sunkumų nepatyrę žmonės linkę manyti, kad viskas turi tik augti ir gerėti, jau pirmas atlyginimas privalo būti aukštas ir negana to, kasmet dar po dešimt procentų didėti.

„Iš tikro mes kaip visuomenė esame stipriai palepinti. Juk per pastaruosius 15 metų neturėjome rimtų ekonominių krizių nei ypatingų sunkmečių (nes nei COVID-19, nei karas Ukrainoje pas mus nesukėlė griūties), per šį laikotarpį atlyginimai vidutiniškai augo kone 4 kartus, o atskiruose sektoriuose – ir dar daugiau, taigi visos mūsų visuomenės lūkesčiai yra stipriai išaugę. O tarp jaunimo – jie dar didesni, nes krizių ir sunkumų nepatyrę žmonės linkę manyti, kad viskas turi tik augti ir gerėti, jau pirmas atlyginimas privalo būti aukštas ir negana to, kasmet dar po dešimt procentų didėti. Kartu jie pasidairo į atlyginimus kitose valstybėse – ir būtinai žiūri į turtingiausias, labiausiai išsivysčiusias, – o tuomet ima manyti, kad toks yra standartas. Na, bet gyvenimas viską sustato į vietas ir atėję pas darbdavius jauni žmonės gana greitai sužino, kokia realybė, tad tenka nuleisti lūkesčių kartelę ir prisitaikyti“, – komentuoja M.Dubnikovas.

Na, o kokių atlyginimų būtų realu jauniems žmonėms tikėtis šiais laikais?

Pasak A.Franco, su socialiniais ar humanitariniais mokslais susijusiose profesijose darbo patirties beveik neturintis jaunuolis pirmą pusmetį galėtų tikėtis 800–950 eurų į rankas, o su inžinerijos ir technologijų, taip pat energetikos sektoriais susijusiose profesijose – 1100–1500 eurų į rankas. Būna išimčių, bet tikrai nedaug. Nebent jaunas žmogus dirbti pradėjo pirmame ar antrame kursuose, tuomet jis jau būna įgijęs patirties, tad, žinoma, ir jo atlyginimas būna aukštesnis.

Šis žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus Gintaro Sarafino komentaras skelbtas sausio 9 d. Žinių radijuje.