Gintaras Sarafinas. Kada mokykloje išplinta masinė nesimokymo kultūra ir mada?

Priminsime, kad pagrindinės mokyklos yra dešimtmetės. Ir dažnai iki aštuntos klasės pabaigos vaizdas jose dar būna visai pakenčiamas, o kartais ir visai neblogas, bet nuo devintos klasės prasideda akivaizdus regresas. Kitaip ir būti negali, nes iki aštuntos klasės pabaigos pagrindinėse mokyklose mokosi įvairiausių gebėjimų ir skirtingiausios motyvacijos mokiniai, bet pabaigę aštuntą klasę dauguma gabių, motyvuotų ir ko nors siekti norinčių mokinių iškeliauja į artimiausias gimnazijas, kur įprastai ir renkasi didesnių akademinių siekių turintys moksleiviai. O štai pagrindinių mokyklų devintose ir dešimtose klasėse paprastai lieka tik norintys kaip nors nepersistengiant įgyti pagrindinį išsilavinimą. Taigi jie ir nepersistengia, o neretai tai virsta masine nesimokymo kultūra ar mada.

Nors anksčiau dalis tėvų simpatizavo pagrindinėms mokykloms, nes jos įprastai būna arčiau namų, o tėvams visada norisi, kad jų atžalos bent iki šešiolikos būtų artimesniame ir saugesniame jų matymo lauke. Visgi pamačiusios, kad mokymasis ir rimtesnės pastangos šiose mokyklose nėra svarbiausi tikslai, vis daugiau šeimų vaikus ėmė perkėlinėti į gimnazijas. O mažėjant mokinių skaičiui, mokymo kartelė pagrindinėse mokyklose dar labiau leidžiasi. Ir taip be pabaigos.

Pagrindinių mokyklų devintose ir dešimtose klasėse paprastai lieka tik norintys kaip nors nepersistengiant įgyti pagrindinį išsilavinimą. Taigi jie ir nepersistengia, o neretai tai virsta masine nesimokymo kultūra ar mada.

Nagrinėjant kai kurių pagrindinių mokyklų vyriausių mokinių pasiekimus, akivaizdu, kad paskutinius dvejus metus jie praleido tuščiai, negana to, sau prieš nosį užtrenkė daugybę durų ir ateities galimybes susimažino iki minimumo. Gal ir labai kieta yra visiems paskelbti, kad „aš nesimokiau ir nesimokysiu, ir jūs manęs nepriversite“, bet su tokia gyvenimo filosofija apie mokymąsi gimnazijos klasėse galima užmiršti, ką jau kalbėti apie patekimą į aukštąsias mokyklas. Jokių šansų. Tiesą sakant, net ne į visas profesines yra šansų patekti, ypač jeigu kalba eina apie patrauklesnes, perspektyvesnes profesijas.

Tad labai aišku, ką jaunuoliai tokiais pareiškimais ir sprendimais baudžia. Tik save. O kad jie kažką baudžia ar prieš kažką protestuoja, ar kažką bando įrodyti, nekyla nė menkiausių abejonių. Nes nenormalu, kad dešimtys vienos mokyklos mokinių balansuotų ties grindjuoste. Deja, taip būna, ir net ne vienoje mokykloje.

Mažeikių Sodų pagrindinėje mokykloje pernai net 36 jaunuoliai „pasistengė“, kad jų matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo vidurkis būtų 2,44 balo iš 10.

Štai Mažeikių Sodų pagrindinėje mokykloje pernai net 36 jaunuoliai „pasistengė“, kad jų matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo vidurkis būtų 2,44 balo iš 10. Devyni iš jų gavo vienetą, o trylika – dvejetą (priminsime, kad šiuose patikrinimuose dalyvauja visi Lietuvos dešimtokai ir šie įvertinimai daugiau ar mažiau parodo jaunuolių dešimties metų mokymosi pastangas bei rezultatus).

Iš tikro, norint gauti vienetą, per patikrinimą užtenka parašyti savo vardą ir pavardę, o tai žmogus išmoksta, ar bent jau turėtų išmokti, pirmoje klasėje. Kas veikta likusius devynerius metus, nelabai aišku. Per lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą Mažeikių Sodų pagrindinės mokyklos dešimtokai pernai išspaudė 3,53 balo vidurkį: teigiamus įvertinimus gavo tik 7 mokiniai iš 36.

Sakysite, gal čia viena tokia keista mokykla. Deja, ne. Ne daug šviesesnis vaizdas ir Anykščių A.Baranausko pagrindinėje mokykloje, ir Pakruojo r. Lygumų pagrindinėje mokykloje, ir Jurbarko r. Smalininkų pagrindinėje mokykloje, ir Šalčininkų r. Kalesninkų pagrindinėje mokykloje, ir Marijampolės „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, ir Jurbarko r. Seredžiaus S.Šimkaus mokykloje. Ir čia kalbame ne apie pavienių mokinių, o apie visų mokyklos dešimtokų rezultatus ir visų mokinių balų vidurkius.

Kai tokie rezultatai, sunku tikėtis, kad pagrindinės mokyklos sulauks užtarimo ar kad į jas veršis mokiniai. Taip elementariai kertama šaka, ant kurios sėdima. Nemažos dalies pagrindinių mokyklų, kurių mokinių pasiekimai buvo tragiškai prasti 2015–2022 m., jau nebelikę: dauguma jų uždarytos, dalis reorganizuotos į aštuonmetes progimnazijas, o likusi dalis tapo kitų mokyklų skyriais.

Skirtingų savivaldybių švietimo skyrių vadovai linkę manyti, kad, be minėtų priežasčių, nepasiteisino ir pats pagrindinių mokyklų tipas. Šios mokyklos niekaip nepajėgė ir nepajėgs konkuruoti su gimnazijomis, be to, ilgainiui ir jų reputacija ėmė prastėti. Norint ją pakelti, šiandien reikėtų titaniškų pastangų ir finansinių resursų. O Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nei vieno, nei kito skirti neplanuoja.

Taigi, pagrindinės mokyklos ir toliau vegetuos, o silpniausios – nyks, ir galiausiai jų šalyje teliks mažiau nei penkiasdešimt: po vieną didesnėse ir vidutinėse savivaldybėse.

Galbūt vaizdas būtų buvęs šiek tiek kitoks, jeigu būtų keičiama švietimo sąranga ir gimnazijos būtų tapusios trimetėmis, o pagrindinės mokyklos – devynmetėmis, bet tai ir liko tik kalbos, iki sprendimų net nebandyta judėti.

Tiesa, gali atsitikti ir taip, kad artimiausius trejus metus pagrindinių mokyklų skaičius Lietuvoje nemažės, bet ne dėl to, kad jos stiprėja, o todėl, kad silpnėja gimnazijos. Dalis jų nusileis laipteliu žemiau ir taps pagrindinėmis mokyklomis.

Šis žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus Gintaro Sarafino komentaras perskaitytas per Žinių radiją