Gintaras Sarafinas. Kodėl niekaip nepavyksta sukurti vientisos švietimo sistemos?

Keletą punktų vertėtų aptarti detaliau. Tarkime, mokyklų tinklas. Taigi šiandien Lietuvoje turime keletą vienodo dydžio savivaldybių, tačiau vienoje veikia 4 mokyklos, o kitoje – 28. Juk tai stulbinami skirtumai.

Arba švietimo finansavimas. Pavyzdžiui, Ignalinos rajonas švietimui skiria 28,5 proc. savivaldybės biudžeto, o Pasvalio rajonas – 55 procentus. Skaičiai skiriasi dvigubai, o juk už jų stovi milijonai.

Viso to pasekmė – ir didžiuliai švietimo lygio bei mokinių pasiekimų skirtumai, kurie matuojami kartais.

Dar viena nemaloni tendencija, kad didmiesčių savivaldybės pagal mokinių pasiekimus ir rezultatus vis labiau tolsta nuo regionų savivaldybių. Ir tai liūdna žinia periferijos šeimoms ir vaikams.

Kažkiek vilties teikia tai, kad yra keletas išimčių ir gerais rezultatais pasižymi ir Palangos, Visagino, Druskininkų, Širvintų ar Kėdainių rajonų savivaldybės. Palangos ir Kėdainių r. savivaldybės į stipriausių pagal švietimo rodiklius savivaldybių sąrašus patenka jau daug metų.

Ignalinos rajonas švietimui skiria 28,5 proc. savivaldybės biudžeto, o Pasvalio rajonas – 55 procentus. Skaičiai skiriasi dvigubai, o juk už jų stovi milijonai.

Atkreiptinas dėmesys, kad analizuojant skirtingų savivaldybių mokinių pasiekimus, galima pamatyti ir kiekvienos savivaldybės pliusus bei minusus. Labai aišku ir ką būtina pastiprinti. Reikia tik noro ir valios. Štai keli pavyzdžiai: tarkime, iš Kazlų Rūdos savivaldybės rodiklių akivaizdžiai matyti, kad čia užtikrinamas visai aukštas kalbų mokymo lygis, bet labai prastas tiksliųjų mokslų disciplinų. O pavyzdžiui, Panevėžio rajone vaikai visai gerai išmokomi istorijos ir geografijos, bet su gamtos mokslais – visiškas vargas. Klaipėdos mieste tikrai neblogai išmokoma fizikos ir chemijos, bet, regis, labiau reikėtų susidraugauti su lietuvių kalba.

Galima nusileisti ir į dar detalesnį lygį: štai Biržų rajono savivaldybėje reikėtų labai susimąstyti dėl informacinių technologijų disciplinos mokymo kokybės, Šalčininkų rajone – dėl anglų kalbos ugdymo lygio, Širvintų rajone kažkaip liūdnai kruta biologijos mokymas, Šakių rajone ir Kalvarijos savivaldybėje visiškas vargas su fizikos mokymu, o Elektrėnų savivaldybėje – su istorijos. Ir savivaldybės bei jų švietimo skyriai visa tai puikiausiai mato, tad galėtų inspiruoti pokyčius.

Savivaldos politikai yra valdžia, bet švietime jie vis bando išvengti atsakomybės, esą jie niekuo dėti dėl savo savivaldybės mokinių prastų pasiekimų.

„Galėtų, bet dažnai nenori. Man apskritai keistai atrodo, kad Lietuvoje dėl švietimo rezultatų ir prastų mokinių pasiekimų vis kritikuojama ministerija, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, pačios mokyklos, bet savivaldybės ir jų švietimo skyriai lieka nuošalyje, – stebisi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys akademikas Eugenijus Jovaiša. – Tai neadekvatu. Savivaldos politikai yra valdžia, bet švietime jie vis bando išvengti atsakomybės, esą jie niekuo dėti dėl savo savivaldybės mokinių prastų pasiekimų.“

Apskambinus daugybę savivaldybių, tikrai nė vienoje neteko girdėti prisipažinimų, kad jos turinčios problemų švietimo srityje ar kad joms nesiseka. Priešingai, savivaldybės visada tik giriasi, pučiasi, o prikišamai parodžius jų trūkumus, ima aiškinti, esą tai ne nuo jų priklauso. Priminus, kad tai visgi priklauso nuo jų, nes jos yra mokyklų steigėjos, vietos politikai ir savivaldybių tarnautojai ima aiškinti, atseit jie geriau žino, ko reikia jų regionui, ir jūs ten iš Vilniaus nesikiškite.

Iš tiesų Lietuvoje turime netgi labai keistą paradoksą – finansavimą švietimo sektoriui savivaldybės gauna iš valstybės, bet nei įsipareigoti, nei prisiimti atsakomybės dėl efektyvaus tų pinigų leidimo ar rezultatų jos nenori. Kitaip tariant, duokite mums pinigus ir nesukite galvos dėl kažkokios kokybės.

Finansavimą švietimo sektoriui savivaldybės gauna iš valstybės, bet nei įsipareigoti, nei prisiimti atsakomybės dėl efektyvaus tų pinigų leidimo ar rezultatų jos nenori.

Negana to, dalis savivaldybių ne tik kratosi atsakomybės, bet dar ir stabdo reikalingus pokyčius, vis griebdamosi įvairiausių gudravimų, kaip apeiti nacionalinius teisės aktus. Štai konkretūs atvejai: Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įpareigotos optimizuoti savo mokyklų tinklus, savivaldybės suvaidino, kad taip ir elgiasi: štai savo savivaldybėje uždarėme 5 mažas mokyklas. Jų nebeliko kaip juridinių vienetų. Tačiau iš tiesų tos mokyklos tapo kitų mokyklų skyriais ir toliau gyvuoja su visomis savo ydomis ir nekokybe. Ko tose prijungtose mokyklose neliko – tai savarankiškų mokyklų vadovų. Tik tiek. O visa kita liko kaip buvę. Ir, beje, tuose atseit skyriuose toliau mokosi, tiksliau, vargą vargsta tūkstančiai vaikų.

Dėl aptartų priežasčių švietimas įvairiose savivaldybėse ir toliau plėtosis labai skirtingai ir tie skirtumai tik augs. Deja, tai nekokia žinia šeimoms.

Šis Gintaro Sarafino komentaras perskaitytas per Žinių radiją