Gintaras Sarafinas. Skirtumai tarp mokyklų siekia iki dvidešimties kartų

Kad nelygintume morkų ir obuolių, imkime kelias to paties miesto mokyklas. Taigi, visos jos veikia tame pačiame amžiuje, toje pačioje ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, atstumas tarp jų keli kilometrai, vaikai į tokias mokyklas nevežami iš skirtingų regionų, mokytojų kontingentas kiekvienoje šių gimnazijų taip pat nėra specialiai pablogintas, na ir visas šias mokyklas prižiūri, kontroliuoja ir aprūpina ta pati vietos valdžia. Taigi sąlygos labai panašios. Bet štai lygis ir mokymo kokybė jose skiriasi kaip dangus ir žemė.

Iš tikro gana gerai gimnazijų lygį parodo tolesni jų abiturientų pasirinkimai – omenyje turime, kaip jie elgiasi ir kur stoja po gimnazijos. Štai čia ir matyti, kokios galimybės jiems atsiveria.

Panagrinėkime Marijampolės atvejį. Iš šio miesto Marijonų gimnazijos į Lietuvos universitetus pernai įstojo keturi penktadaliai abiturientų, iš Rygiškių Jono gimnazijos – 57,33 proc., iš Šv. Cecilijos gimnazijos – trečdalis, o iš Sūduvos gimnazijos – tik 14,76 procento. Taigi šiame mieste skirtumai matuojami kartais, o kalbant konkrečiai – 5,5 karto.

Sąlygos labai panašios. Bet štai lygis ir mokymo kokybė jose skiriasi kaip dangus ir žemė.

Arba panagrinėkime dar vieną atvejį – Alytaus rajono. Šioje savivaldybėje veikia 6 gimnazijos ir jų lygis vėlgi labai skirtingas. Tarkime, iš Simno gimnazijos pernai į Lietuvos universitetus įstojo 47,06 proc. abiturientų ir dar 11,76 – į kolegijas, o iš Pivašiūnų gimnazijos į universitetus neįstojo nė vienas jaunuolis, o į kolegiją – tik vienas (ir tai tik į mokamą studijų vietą). Taigi, kalbant apie stojimą ir įstojimą į aukštąsias mokyklas, šių gimnazijų jaunuolių galimybės skiriasi daugiau nei 12 kartų.

Tiesą sakant, daugelyje savivaldybių skirtumai tarp atskirų vietos mokyklų pasiūlomų galimybių labai dideli (labai didelėmis disproporcijomis išsiskiria Ukmergės, Ignalinos, Telšių, Trakų rajonų savivaldybės). Ne stebuklai ir didmiesčiuose. Netgi ir Kaune iš LSMU gimnazijos į Lietuvos universitetus įstoja kone 90 proc. abiturientų, o iš S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos arba Kauno tarptautinės gimnazijos – po 16–17 procentų. Tad skirtumai sudaro 5,5 karto.

Dar didesni skirtumai tarp mokyklų regimi Klaipėdoje (7 kartai), Panevėžyje (daugiau nei 20 kartų), Šiauliuose (19 kartų) ar Vilniuje (daugiau nei 8 kartai).

Tikrai nekaip turėtų jaustis mokiniai tose gimnazijose, iš kurių nė vienas neįstoja į universitetus ar net kolegijas ir taip yra metų metus. O tokių mokyklų esama. Ir jų ne viena. Tiek Šalčininkų rajone, tiek Radviliškio rajone, tiek Širvintų rajone, tiek ir Vilniaus rajone.

Silpnosios mokyklos paprastai aiškina, esą jos mokinių ir nerengia stoti į aukštąsias mokyklas, nes jaunuoliai juk gali pasukti ir kitais gyvenimo keliais. O aukštoji mokykla tėra vienas iš variantų. Mėgstami atsiliekančiose mokyklose ir tokie „išminties perlai“: „dvyliktokai – juk jau suaugę žmonės ir turi pasirinkimo laisvę, kaip planuoti savo ateitį“, „kam veržtis į tas aukštąsias, jeigu puikią gyvenimo kokybę galima susikurti ir jos nebaigus“.

Kai tokių mokyklų vadovų pasiteirauji, o kokia jų švietimo įstaigos misija, dažniausiai išgirsti atsakymą: „Parengti jauną žmogų gyvenimui“ arba „taip ugdyti jauną žmogų, kad jis taptų geru žmogumi“, arba „siekti, kad jaunas žmogus taptų laimingas“. Pasidomėjus, o kaip jie matuoja ar pasveria „parengimą gyvenimui“ arba kaip jie supranta, ar išaugino dorą žmogų, paprastai argumentai išsenka, nes tai tiesiog nepamatuojama.

Kažką panašaus gal ir gali kalbėti pagrindinių mokyklų vadovai ir mokytojai, bet tikrai ne gimnazijų, nes šios ir buvo įkurtos tam, kad jaunuolius vestų akademiniu keliu.

Kad ir kokių argumentų ar pasiteisinimų sugalvotų mokyklos, aišku viena: skirtumai tarp gimnazijų neturėtų siekti 5–20 kartų (bent jau pagal stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus). O dabar kaip tik taip ir yra. Šiuo atveju tokia įvairovė tikrai nepuošia, nes, pavyzdžiui, Suomijoje skirtumai tarp mokyklų sudaro daugiausia 15–18 procentų.

Aišku viena, kad gimnazija negali judėti bet kur ir mokinius rengti bet kaip. Teoriškai ir šiais laikais pagrindiniai gimnazijų tikslai turėtų būti susiję su mokymusi ir išmokimu. Be to, siektina turėtų būti ir kad reikšminga dalis gimnazistų vis dėlto stotų ir įstotų į universitetus bei kolegijas. Nes į profesines mokyklas stoti galima ir po aštuntos, ir po dešimtos klasės, tai yra nesimokius gimnazinėse vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse. O dirbti galima nuo 16-os metų, tad kam tuščiai deginti metus, juolab kad valstybei tai brangiai kainuoja. Be to, jeigu gimnazijoje daugokai nemotyvuotų, mokytis nenorinčių ir tik laiką stumiančių mokinių, tai kerta per mokyklos kokybę, reputaciją ir ji pradeda ristis žemyn.

Galima kalbėti ką tik nori, bet tarp gimnazijų tikslų tikrai nėra tokio, kad kuo daugiau jų abiturientų niekur nestotų arba kad kuo daugiau jų eitų dirbti nekvalifikuotų darbų, arba kad ieškotų savęs ir niekur nei dirbtų, nei mokytųsi. Jeigu jau žmogus renkasi gimnaziją, linkstama manyti, kad jis turi didesnių siekių ir ketina stoti į aukštąją ar bent profesinę mokyklą. Nes jeigu tokių tikslų nėra, tuomet kam eiti į gimnaziją.

Šis žurnalo "Reitingai" redaktoriaus Gintaro Sarafino komentaras perskaitytas per Žinių radiją