Buvo ir tebėra girdėti pačių įvairiausių pasiūlymų ‒ nuo savotiško studentų „pririšimo“ ir įpareigojimo jiems išvykstant svetur susimokėti valstybei už suteiktą išsilavinimą iki raginimų daugiau dėmesio skirti patriotiniam vaikų švietimui, kad jaunosios kartos nė nenorėtų niekur vykti. Nors siūlymų, kaip sulaikyti protus čia, Lietuvoje, netrūksta, vis dar pasigendama sprendimų, kurie padėtų apsukti migracijos vektorių ir pritraukti talentų į mūsų šalį.
Kad esame visiškai pasirengę juos priimti, patvirtina neseniai Kauno technologijos universiteto mokslininkų pristatyto tyrimo rezultatai. Atvirumo imigracijai tyrimas atskleidžia, jog didesnė dalis mūsų šalies gyventojų būtų linkusi leisti daugeliui ar daliai kitos etninės grupės žmonių atvažiuoti, gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tad peršasi išvada, kad barjerai, kliudantys į Lietuvą atvykti užsienio šalių studentams, aukštos kvalifikacijos profesionalams ir mokslininkams, o kartu ir kliuviniai pritraukti daugiau užsienio investicijų, slypi toli gražu ne visuomenės sąmonėje. Kur gi?
Pripažinkime, padėtis šiek tiek paradoksali: Lietuva investavo daugiau nei milijardą litų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų į mokslo infrastruktūrą, konsoliduodama mokslo institutų tinklą, įkurdama net penkis slėnius, skirtus verslo, mokslo ir studijų bendradarbiavimui stiprinti.
Netgi Norvegijoje, garsėjančioje didele mokesčių našta, darbo jėga apmokestinama mažiau nei Lietuvoje.
Per pastaruosius kelerius metus sukurta ir išvystyta mokslo infrastruktūra. Tačiau net ir pačios moderniausios laboratorijos bei geriausiai išvystyta infrastruktūra pati savaime nekurs Lietuvos pažangos, mokslo ir ekonomikos augimo. Tam reikalingi žmonės – talentai, kurių pritraukimui iki šiol valstybėje skiriamas nepakankamas dėmesys.
Apie tai garsiai kalba aukštojo mokslo atstovai ‒ Lietuvai būtina pritraukti užsienio studentų, dėstytojų bei mokslininkų. Apie tai kalba ir verslininkai ‒ mūsų šalis privalo dar plačiau atverti duris investicijoms įsileisdama kvalifikuotos darbo jėgos.
Investuotojai atkreipia dėmesį į dvi svarbias sritis. Pirmoji ‒ tai darbo jėgos apmokestinimas. Vertinant visą darbo vietos kainą, t.y. santykį tarp atlyginimo darbuotojui „į rankas“ ir sumokamų mokesčių, Lietuva atsilieka nuo daugelio Europos valstybių. Netgi Norvegijoje, garsėjančioje didele mokesčių našta, darbo jėga apmokestinama mažiau nei Lietuvoje.
Nors, daugiausiai dėl ankstesnės Vyriausybės pastangų, tarptautiniai Lietuvos verslumo rodikliai įspūdingai pašoko aukštyn, ir šiuo metu esame septyniolikta pasaulio valstybė pagal verslo sąlygas, jokiu būdu negalime užmigti ant laurų. Juolab kad pagal mokesčių sistemos patrauklumą dar atsiliekame nuo kaimyninės Latvijos ir Estijos. Taigi – tik toliau paprastindami visą mokesčių sistemą ir mažindami darbo jėgos apmokestinimą galėsime didinti Lietuvos patrauklumą investuotojams, o kartu ‒ ir užsienio talentams, taip paskatindami jų „importą“.
Užsienio specialistų įdarbinimo procedūros kitą kartą gali išsklaidyti net ir didžiausią entuziazmą dirbti bei kurti Lietuvoje.
Kita svarbi sritis – užsienio specialistų įdarbinimo procedūros, kurios kitą kartą gali išsklaidyti net ir didžiausią entuziazmą dirbti bei kurti Lietuvoje.
Galybė reikalaujamų dokumentų, ilgi, apie pusmetį trunkantys leidimų gyventi išdavimo procesai, užsienio diplomų vertinimas ir pripažinimas, sudėtingos procedūros norint atsivežti šeimos narius – šios ir kitos aplinkybės gerokai mums kiša koją kovoje dėl talentų. Supaprastinus leidimo gyventi Lietuvoje procedūras mokslo ir studijų sistema taptų atviresnė ir patrauklesnė studentams, mokslo darbuotojams ir jų šeimoms, verslo įmonėse dirbantiems aukštos kvalifikacijos specialistams.
Į visa tai atsižvelgdamas pasiūliau Seimui įstatymų pakeitimus, kurie leistų ne tik palengvinti užsieniečių atvykimą studijuoti, bet ir atlikti mokslinius tyrimus, profesinę praktiką ar dirbti su mokslu susijusiose įmonėse. Daugelis iki tol egzistavusių barjerų būtų gerokai supaprastinti.
Turime telkti pajėgas ir daryti viską, kad mūsų šalyje norėtų gyventi, dirbti ir kurti tiek Lietuvos, tiek ir kitų valstybių piliečiai. Tiesą sakant, tik tapdami talentų importo valstybe galime tikėtis ilgalaikio valstybės proveržio moksle ir versle.
Tai, kad Lietuva – patraukli šalis užsienio investicijoms ir talentams, galėjome ne kartą įsitikinti dar net ir ekonominės krizės audroms nenurimus. Tada į Lietuvą ėmė keltis didelę patirtį turintys bankų, IT, aukštųjų technologijų profesionalai. Padarytas nemažas įdirbis ir belieka nesustoti.
Tik tapdami talentų importo valstybe galime tikėtis ilgalaikio valstybės proveržio moksle ir versle.
Žinoma, kaip visada tokiais atvejais pasigirsta nerimastingų (ar reakcionieriškų) balsų, gąsdinančių Lietuvą neva užplūsiančiais svetimšaliais, kurie esą nugvelbs darbo vietas iš mūsų vaikų. Tačiau daugybė pavyzdžių pasaulyje liudija, kad šalis, kuri sugebėjo pritraukti protų, tik laimėjo. Ekonomika, o tuo pačiu ir gyventojų atlyginimai ne tik didžiosiose, bet ir mažesnėse talentų importo šalyse, tokiose kaip Airija ar Izraelis, augo, nes inovacijos, išradimai, praktiškai taikomi mokslininkų sukurti produktai kūrė ir tebekuria tūkstančius naujų darbo vietų. Darbo vietų ne tik užsieniečiams, bet savo šalyje gyventi bei kurti norinčiai jaunajai kartai.
Gintaras Steponavičius yra Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys
