Esminės siūlomos permainos: atimti teisę su valstybės parama studijuoti privačiose aukštosiose mokyklose, sumažinti aukštųjų mokyklų autonomiją ir sukoncentruoti valdžią į švietimo ir mokslo ministro rankas.
Norint Lietuvos ir jos aukštojo mokslo sėkmės, privalome eiti priešingu keliu. Pripažinkime, kad Lietuvoje turime tiek ne vieną stiprų ir dinamiškai besivystantį universitetą ar kolegiją, tiek labai sudėtingoje padėtyje esančių aukštųjų mokyklų.
Po 2009 metų aukštajame moksle įgyvendintų valdymo ir finansavimo pertvarkų prie aukštųjų mokyklų vairo stojo nemažai gabių vadovų. Tokiose aukštosiose nepaisant išgyvento sunkmečio ir demografinės duobės sugebėta pritraukti pakankamai įspūdingas lėšas ir jas panaudoti studijų kokybės augimui.
Siūlomi aukštojo mokslo pakeitimai būtų tik nepelnytas apynasris sėkmingai dirbančioms aukštosioms mokykloms.
Atsisakius aukštosioms mokykloms skirstomų kvotų ir perėjus prie konkurenciniu principu grindžiamo finansavimo geriausios aukštosios mokyklos tik sustiprino savo pozicijas, nes pamatė, kad nuo jų pastangų tiesiogiai priklauso ir veiklos rezultatai.
Todėl siūlomi aukštojo mokslo pakeitimai būtų tik nepelnytas apynasris sėkmingai dirbančioms aukštosioms mokykloms – tokioms kaip Kauno technologijos universitetas ar Kauno technikos kolegija. Stiprėjančioms mokykloms reikia ne apribojimų ar ministerijos priežiūros, o priešingai – pasitikėjimo, laisvės veikti.
Yra ir sudėtingoje padėtyje esančių valstybinių universitetų, kurie dėl negebėjimo imtis būtinų vidinių pertvarkų pralaimi kovoje su stipresnėmis aukštosiomis mokyklomis ir paprastai savo gelbėjimosi rato ieško siekdami išskirtinių sąlygų per įvairias protekcijas.
Svarbu pasakyti, kad apie tokių aukštųjų mokyklų uždarymą negali būti nė kalbos – jas reikia integruoti apjungiant į didesnius universitetinius darinius, kur stipriausios ir valstybei reikalingos studijų programos išliktų ir patobulėtų.
Pavyzdžių yra: dviejų biomedicinos pakraipos aukštųjų mokyklų susijungimas į Lietuvos Sveikatos mokslų universitetą yra sėkmės istorija. Po susijungimo didėjo atlyginimai, daugėjo užsienio studentų, o valstybė matė prasmę investuoti į infrastruktūrą.
Pavyzdžių yra: dviejų biomedicinos pakraipos aukštųjų mokyklų susijungimas į Lietuvos Sveikatos mokslų universitetą yra sėkmės istorija.
Taigi reikia veikti trimis kryptimis. Visų pirma, apjungti universitetus, taip sukoncentruojant visus įmanomus išteklius ties aukščiausios kokybės studijomis. Antra, įtvirtinti aukštųjų mokyklų autonomiją, apsaugant jas nuo politinės įtakos. Trečia – dirbant ranka rankon su valstybinėmis ir privačiomis, mokslo ir studijų institucijomis bei verslu siekti, kad Lietuva taptų daugiausia talentų pritraukianti šalis regione.
Tačiau atrodo, kad šios kryptys nei premjero, nei švietimo ir mokslo ministrės absoliučiai nedomina. Svarstomame Mokslo ir studijų įstatymo projekte daugybės reikalingų pakeitimų tiesiog nėra. Atvirkščiai – norima žengti atgal. Kad to neatsitiktų, pluoštą pasiūlymų pateiktam įstatymui jau įregistravau Seime. Iš jų svarbiausi yra šie:
1. Būtina palikti galimybę gabiausiems studentams nemokamai studijuoti ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Labai liūdna, kad dabartinė valdžia siekia išblaškyti tose mokyklose jau sukurtą mokslo ir studijų potencialą, uždarant duris geriausiems, savo valią būtent ten studijuoti išsakiusiems studentams.
2. Netvirtinti „gerai besimokančio“ studento apibrėžimo įstatymu. Toks vertinimo „sulyginimas“ tarp skirtingų krypčių studijų lems, kad daug daugiau ypač fizinių ir biomedicinos mokslų studentų bus priversti už savo studijas susimokėti patys. Siūlau gerai besimokančio studento apibrėžimą įtvirtinti aukštųjų mokyklų statutuose.
3. Finansavimą su aukštosiomis mokyklomis grįsti studentų pasirinkimu, o ne sutartimis tarp aukštosios mokyklos ir ministro. Tokia tvarka ilgai galiojo Lietuvoje ir lėmė tai, kodėl iki šiol turime nepagrįstai daug ir išskaidytų aukštųjų mokyklų.
4. Kategoriškai nesutinku su siūlymu, kad Švietimo ir mokslo ministras galėtų deleguoti politinio pasitikėjimo žmones ar savo statytinius į aukštųjų mokyklų tarybas. Toks sprendimas tik atvertų kelią politiniam patronažui ir korupcijai.
Studentai ir akademinė bendruomenė laukia protingų sprendimų. Tikiuosi, Seime ši nuomonė bus išgirsta.
Gintaras Steponavičius yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas
