Galiu klausimą suformuluoti ir tiesiai šviesiai – ponai „valstiečiai“ ir dizaineriai, ar ne geriau šią šaltą žiemą (aprimus emocijoms ir atvėsus) būtų pasiūti ir išdalinti šimtams tūkstančių vaikų žieminius batukus? Kiek teko girdėti, tai yra bene būtiniausias dalykas, ko mūsų šeimoms, sunkiai suduriančioms galą su galu, dabar trūksta.
Kitas dalykas – jei jau „valstiečiai“ taip patriotiškai nusiteikę, ar nereiktų pradėti nuo savęs? Gal būtų šaunu, jei Seimo nariai per iškilmingus posėdžius ar proginius renginius vaikščiotų apsitaisę tautiniais rūbais? Nebūtinai su klumpėmis. Štai Agnė Bilotaitė jau rodė puikų pavyzdį anksčiau, ir ne tik Seime. Kaip tikra lietuvaitė vaikščiojo pasipuošusi tautiniais rūbais Klaipėdoje. Buvo gražu žiūrėti.
Kitas klausimas: ar tautiniai drabužiai, kaip užfiksuota slaptuose „valstiečių“ ir vieno dizainerio protokoluose, būtų kuriami ir pagal etnografines Lietuvos sritis, regionus? Ar ruošiamės „subendravardiklinti“ žemaičius, aukštaičius, dzūkus, suvalkiečius?
Žinau, kad bent jau Mažosios Lietuvos aprėdai yra puikiausiai aprašyti ir pasiūti – Klaipėdos etnokultūros centras turi visus pavyzdžius. Ir, sakoma, joks „didlietuvis“ dizaineris ten neturi kištis. Pravartu žinoti, kad Rytprūsiuose politikos vyrai nedėvėjo „mužikiškų“ drabužių, nešiojo trijų dalių kostiumus, skrybėles…
Ir dar – visi žinome, kad vaikai auga kaip gėlės. Ar dizaineriai, visos parengties režimu budinčios siuvyklos, fabrikai koreguos modelius nuo pamatavimo iki pasiuvimo? Kas bus, kai rūbelius vaikai išaugs?
Puikiai atsimenu tuos laikus, kai mokyklose buvo privaloma dėvėti uniformas. Nesvarbu, kaip tas švarkas atrodo, svarbu, kad būtų mėlynos spalvos… Merginos gudraudavo, vyresnėse klasėse trumpindavo arba ilgindavo sijonus. Tas noras pasipriešinti taisyklėms.
Ar grįšime į tuos laikus? Aš tai asmeniškai nelinkėčiau.
Gintaras Vaičekauskas yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
