Atrodytų užduotis paprasta, todėl ilgą laiką tokį pasitikrinimą pačios savivaldybės vykdė savarankiškai. Deja, išbandymo laisve savivaldybės, panašu, neišlaikė. Šiuo metu savivaldybių valdomų įmonių veiklų krepšelyje skaičiuojama daugiau kaip 50 veiklų rūšių, o iš viso savivaldybės vykdo virš 700 veiklų! Nejau tokių paslaugų, kaip automobilių nuoma, jų plovimas, prekyba vaistais, knygomis ar degalais negalėtų užtikrinti privatus sektorius? O tokių valdiškų verslų daugumoje savivaldybių knibždėte knibžda.
Taigi, savivaldybės, stumdamos naują įstatymo pataisą, labai nori užsitikrinti laisvę užsiimti bet kokia veikla. Juk nervina, kai kažkas kažko neleidžia, ypač – jei prieš tai galėjai veikti nevaržomai. Kaip gaila, bet taip mąstydamos jos taip ir nepasinaudoja kitomis galimybėmis. Tinkamai pasitelkusios kompetentingą konsultantą – Konkurencijos tarybą – savivaldybės, užuot gręžiojusios atgal, galėtų, pavyzdžiui, imti darbuotis privačių investicijų pritraukimo į regioną ar verslo sąlygų gerinimo linkme. Atviras įėjimas į rinką, maža reguliacinė našta, mažesni mokesčiai paskatintų privataus verslo konkurenciją. Čia, žiūrėk, ir paslaugų kainos sumažėtų, ir kokybė pakiltų, ir užimtų gyventojų padaugėtų, o emigracija sumažėtų. Galų gale metų pabaigoje nereiktų raudonuoti dėl savivaldybės valdomų įmonių nuostolių.
Tuo tarpu dabar, stebime retą atvejį. Retą ne dėl įstatymo „stūmimo”, o dėl to, kad jį palaiko ne tik Seimo valdančioji dauguma, bet ir opozicinės partijos. Keista, kaip Seimo nariai kiekvieną kadenciją nesugebantys susitarti dėl esminių dalykų, tokių kaip pensijos, sveikatos ar švietimo reformos, puikiai sutaria šiuo klausimu. Savivaldybių teisė nevaržomai verslauti virsta savotišku partijų „nacionaliniu susitarimu”.
Kas verčia politikus šitaip susitelkti? „Transparency International” Lietuvos skyriaus atliktas tyrimas parodė, kad 4 iš 10 vadovų valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse buvo susiję su partijomis ar susivienijimais. Taip pat nustatyta, kad po kiekvienų rinkimų keičiasi trečdalio valstybės ar savivaldybių valdomų įmonių vadovai. Ar tai reiškia, kad Seimo nariai, gindami savivaldybių norą verslauti, iš tikrųjų siekia tik vieno – rinkimų nesėkmės atveju užsitikrinti šiltą vietelę kurioje nors savivaldybių valdomoje įmonėje? Panašu, kad nuolat linksniuojamas viešasis interesas čia gali būti niekuo dėtas.
Situaciją bando gelbėti Ūkio ministerija, pateikdama „kompromisinį pasiūlymą” – įstatyme įvardinti veiklų sąrašą, dėl kurių vykdymo savivaldybės galėtų nuspręsti savarankiškai. Į šį sąrašą patektų tokios veiklos, kaip geriamojo vandens, šildymo, tiekimo, nuotekų, atliekų ir teritorijų tvarkymo ir panašios.
Sunku suprasti pagal kokią logiką sąraše įvardintos vienos ar kitos veiklos. Pavyzdžiui, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklas nuo privataus verslo „saugo” įstatymas, tad vykdant šias veiklas konkurencijos nėra ir negali atsirasti. Tačiau visai nesuprantama, kodėl teritorijų tvarkymo paslaugos negalėtų būti perkamos rinkoje? Ar žolės pjovimas yra strateginės svarbos veikla, kurią gali teikti tik valdiška įmonė? Vieningų išimtinių veiklų atrankos kriterijų nebuvimas rodo, kad šis sąrašas projekto derinimo procese gali būti nepagrįstai išpūstas.
Iki Savivaldybių tarybų ir merų rinkimų liko kiek daugiau nei pusmetis. Balsavimo už Vietos savivaldos įstatymo pataisas rezultatai bus lakmuso popierėlis, padedantis atskirti, kas yra kas. Būtent šio balsavimo rezultatai galės padėti apsispręsti, jei dar nežinote už ką balsuosite kitąmet.
Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė.
