Dar praėjusių metų pradžioje vadinamosios ligoninių vaistinės buvo sveikatos priežiūros įstaigų padaliniai, tiekiantys vaistus savo sveikatos priežiūros įstaigai. 2018 metų viduryje šioms vaistinėms buvo leista pardavinėti vaistus tik tos įstaigos pacientams. Jau tada įtarimų sukėlė keistokai apibrėžtas ligoninės vaistinės klientų ratas. Ir tai buvo sprendimas pravėręs „kiaulei“ bažnyčios durys. Kaip ir buvo galima tikėtis, tuo istorija nesibaigė – nepraėjus nė metams, klientų ratą užsimota plėsti. Dabar pagreitį įgavo siūlymas leisti ligoninių vaistinėms pardavinėti vaistus visiems gyventojams.
Visų pirma, toks siūlymas – nepagarba Konstitucijai, kurioje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.
Kame čia kiaulystė? Visų pirma, toks siūlymas – nepagarba Konstitucijai, kurioje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, o valdžia tokia veikla gali užsiimti tik išimtiniais atvejais ir įrodžius, kad kito kelio nėra. Tačiau įstatymo sumanytojai nesiteikia įrodinėti ar pagrįsti valdiškų vaistinių būtinybės nė nemano. Greičiausiai dėl to, kad įrodyti nelabai ir pavyktų, nes sveikatos priežiūros įmonėms prekiauti vaistais bus leidžiama tikrai ne tik ten, kur nėra galimybės nusipirkti vaistų privačiose vaistinėse, o visur. Tai reiškia kad valdiškos vaistinės galės nevaržomai konkuruoti su privačiomis. Su valdiškų vaistinių konkurencija susidurs apie du šimtai privačių vaistinių – tiek jų veikia asmens sveikatos priežiūros įstaigose ar šalia jų.
Ligoninės vaistinės naudosis, ko gero, nemokamomis gydymo įstaigos patalpomis, o didžioji dalis vaistinės sąnaudų bus padengta Valstybinių ligonių kasų, t. y. mokesčių mokėtojų lėšomis. Pastarosios į tokias sąlygas negalės net pretenduoti. Todėl apie konkurencijos sąžiningumą vaistinių rinkoje, kurioje veikia ir valstybinės vaistinės, šnekos būti negali. Valdiškos vaistinės šiuo atveju turi visus kozirius, o štai privačioms gali ateiti liūdni laikai.
Jei ligoninėje, poliklinikoje ar šalia jų veikia viena ar kelios privačios vaistinės, tai dar nereiškia, kad čia gali išsilaikyti jų ir daugiau.
Dažnas gali pagalvoti: kuo daugiau vaistinių – tuo geriau. Didesnė konkurencija – mažesnės kainos – patenkinti rinkėjai. Vienas šūvis – zuikiai bent keli. Tačiau, šiuo atveju konkurencijos daugiau nebus. Ir štai kodėl. Jei ligoninėje, poliklinikoje ar šalia jų veikia viena ar kelios privačios vaistinės, tai dar nereiškia, kad čia gali išsilaikyti jų ir daugiau. Jei veikiančios vaistinės nespėja aptarnauti klientų, šalia atsidaro daugiau vaistinių. Taip veikia rinka. Tačiau valstybinės vaistinės, kurios gali sau per daug nesukti galvos dėl to, kaip išsilaikyti, ims prekiauti vaistais ir nepaisydamos kiek tos paklausos esama. Tose vietovėse, kur konkurencija yra pakankama, pradėjus veikti valdiškai vaistinei, privačioms teks trauktis. Taigi, čia nei didesnės konkurencijos, nei mažesnių kainų nematysime.
Bepigu verslauti, kai tavo akcininkas, kuris šiuo atveju yra valstybė, gali ne tik tave remti biudžeto lėšomis, bet ir kurti tau palankias žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, jei konkurentų pasirodys per daug, galima pareikalauti, kad mieste veiktų ne daugiau nei penkios vieno tinklo vaistinės. Tai ne fantazija, o realus Seime svarstytas pasiūlymas. Arba liepti vaistinėms investuoti į ekranus prie kiekvienos vaistinės kasos, kad pirkėjai galėtų matyti visų vaistų, su ta pačia veikliąja medžiaga, kainas, o po metų, priversti žmones pirkti tik pigiausią vaistą. Ekranai tampa kaip ir nereikalingi. Vaistinių pinigai (arba pacientų, nes papildomos išlaidos galų gale nugula į kainas) išmesti į balą. Seimo siūlymai, vienas už kitą labiau besityčiojantys iš privačių vaistinių, pilasi kaip iš gausybės rago.
Ir tik valdžios cinizmo lygio klausimas, kiek daug privačių vaistinių rinkos ji norės atsiriekti sau. Galbūt, netrukus turėsime valdiškų vaistinių monopolį, kuriame vaistai bus dalinami nemokamai, tačiau tik tokie, kokius sugalvos valdžia, ir tiems, kam valdžia manys esant reikalinga. Ar leisime šiai „kiaulei“ užlipti ant altoriaus?
Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
