Ką daro Seimas, kai girdi tokius argumentus? Ignoruoja ir skuba. Šįryt Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas jau pritarė siūlymams leisti savivaldybėms nevaržomai, be konkurso sudaryti vidaus sandorius su savomis įmonėmis dėl vandens, šilumos tiekimo, nuotekų ir atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros paslaugų, maitinimo paslaugų ugdymo, globos arba sveikatos priežiūros įstaigose. Ir dar ne viskas – sandoriams su savais pakaks ir fakto, jei paslaugų teikimui būtų naudojamas savivaldybėms priklausantis nekilnojamas turtas.
Oda pagaugais eina ne tik nuo iniciatyvos turinio, bet ir nuo to, kaip spjaunama į demokratinius teisėkūros procesus. Paminamos įstatymo svarstymo procedūros – papildomi komitetai, kaip įprasta, nesvarstys projekto, užteks pagrindinio – to, kuris, palankiausias sprendimo priėmimui. Panašu, kad savivaldybes atstovaujantiems politikams viskas „aišku“, tad kam čia daug svarstyti ir gaišti laiką. Juolab kai neramu, kad gerai sukritusias kortas gali sumaišyti, jei pasiūlymams papildomuose komitetuose būtų nepritarta.
Praėjusiais metais Lietuvos savivaldybėse galiojo 125 vidaus sandoriai, kurių suma siekė 780 milijonų eurų. Tokia suma iš savivaldybių biudžetų pumpuojama savoms įmonėms, kurios, jau niekam ne paslaptis, tampa prieglauda politikams, jei nepasisekė rinkimuose. Tą patvirtina ir tyrimai. Specialiųjų tyrimų tarnyba nustatė skandalingai didelį nepotizmo mastą. Vidutiniškai apie penktadalis savivaldybių valdomų įmonių darbuotojų (iš viso 4 tūkst.) yra susiję giminystės, santuokos ar svainystės ryšiais, atskirose įmonėse giminaičių dalis gali siekti ir iki 50 proc. Transparency international prieš kelis metus atliktas tyrimas parodė, kad 4 iš 10 savivaldybės ir valstybės valdomų įmonių vadovų yra susiję su politinėmis partijomis, taip pat stebėjo su politiniais ciklais sutampančią vadovų kaitą.
Oda pagaugais eina ne tik nuo iniciatyvos turinio, bet ir nuo to, kaip spjaunama į demokratinius teisėkūros procesus.
Vidaus sandorius savivaldybės sudaro itin ilgam laikui, kai kurie jų galioja 15 ar net 20 metų. Sudarei sandorį ir ramu. Nereikia sukti galvos, kaip atpiginti paslaugas, kaip geriau patenkinti vartotojų poreikius. Kai kurie įsigudrina net nenurodyti vidaus sandorio sumos. Kiek reikės pinigų, tiek paprašysim. Tokiomis sąlygomis neveikia nei vienas verslas rinkos ekonomikoje.
Vartotojams geriausias paslaugas kainos ir kokybės prasme užtikrina konkurencija. Ir tai ne tik teorinis postulatas, bet praktikoje nuolat įrodoma tiesa. Konkurencinis spaudimas verčia rinkoje veikiančias įmones „neužmigti ant laurų“ ir nuolat ieškoti būdų, kaip geriau atliepti vartotojų poreikius, veikti efektyviau ir tuo pačiu pasiūlyti pigesnę ir kokybiškesnę paslaugą. Priešingu atveju nesnaudžiantis konkurentas netruks atsiriekti mažiau efektyvaus rinkos žaidėjo užimamą rinkos dalį.
Kai paslaugas teikia viena savivaldybės valdoma įmonė, su kuria savivaldybė sudaro vidaus sandorį, konkurencija neveikia. Ir todėl vartotojas negali gauti geriausios paslaugos, kurią gautų, jei rinkoje būtų užtikrinama konkurencija, t. y. jei savivaldybė visiems gyventojas būtinas paslaugas pirktų viešojo pirkimo būdu.
Kartais girdime abejonių dėl konkurencijos pranašumų, lyginant viešuosius pirkimus su vidaus sandoriais. Dedant ant stalo faktus, esą rodančius, kad valdiškų įmonių teikiamos paslaugos (pvz., keleivių vežimo) yra pigesnės. Taip, galbūt pavienių atvejų yra. Tačiau, Konkurencijos tarnybos atliktas komunalinių paslaugų rinkos tyrimas parodė priešingus rezultatus. Savivaldybėse, kuriose komunalinės paslaugos perkamos iš savos įmonės, sudarius vidaus sandorį, už šias paslaugas mokama nuo 5 iki 100 procentų brangiau.
Tačiau tiesa ir ta, kad savivaldybių valdomos įmonės turi galimybes teikti paslaugas apskritai „nemokamai“. Apie nemokamą viešąjį transportą kalbama nuolat. Akivaizdu, kad taip kalba politinis interesas. Nes tiek už nemokamas, tiek už nuostolingai teikiamas paslaugas kažkas juk turi sumokėti. Nuostoliai vienokia ar kitokia forma padengiami iš savivaldybių biudžetų, o tiksliau iš mokesčių mokėtojų kišenių, net ir tų, kurie viešuoju transportu apskritai nesinaudoja. Deja, šios kainos dalies žmonės neskaičiuoja ir nemato. Apie tai savivaldybės garsiai nesigiria. Gal ir nenuostabu, kad šių įmonių skaidrumas taip pat neblizga. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas parodė, kad tik 7 savivaldybės iš 60 skelbia bent minimalią įstatymo reikalaujamą informaciją apie jos valdomas įmones.
Aukštas nepotizmo lygis, galimas veiklos politizavimas bei skaidrumo stoka rodo, kad tokiose įmonėse sprendimai gali būti priimami ne įmonės, o asmeninių ar politinių interesų naudai. Įmonėms, kurios savo komercinius tikslus praskiedžia kitais su įmonės veikla mažai susijusiais interesais, neleidžia sukurti iš tiesų pigesnes ar geresnės kokybės paslaugas gyventojams. Šios problemos amžinos ir išsprendžiamos tik vienu būdu – kiekvienam darant savo darbą – verslui gaminant prekes ir teikiant paslaugas, o valdžiai – kuriant toliaregiškas ir nediskriminacinės taisykles.
Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
