Ne tik mokymus ar konsultacijas teikiančios įmonės, bet ir pačios institucijos, tarp jų ir Užimtumo tarnyba, administruojanti subsidijas, ilgą laiką negalėjo pateikti detalesnės informacijos. Kovo 27 dieną pirmąjį kartą karantino laikotarpiu pakeitus Užimtumo įstatymą nurodyta, kad „subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir sudaro 60 procentų apskaičiuotų lėšų arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimu nustačius apribojimus ūkinės veiklos sektoriuose, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga“.
Balandžio 7 dienos naujojoje to paties įstatymo redakcijoje jau įvesti tam tikri apribojimai ir nurodoma, kad „subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga.“
Be to, nėra jokio saugiklio, kad įstatymas nebus pakeistas dar kartą skubos tvarka ir nebus įvesti nauji apribojimai, galintys radikaliai pakeisti subsidijos gavimo faktą?
Tačiau kartu su minėta pataisa atsiranda ir iki tol viešoje erdvėje nediskutuoti saugikliai, jau nekalbant apie darbo vietos išsaugojimo terminų pakeitimus. Subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas tokiais atvejais kaip „įdarbintam asmeniui sulaukus senatvės pensijos amžiaus“, „darbdaviui neišmokėjus viso įdarbintam asmeniui priklausančio darbo užmokesčio darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais ilgiau kaip 7 dienas“, „įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai“...
O tokie saugikliai jau kelia nerimą verslui, juk reikia laiku išmokėti darbo užmokestį darbuotojams iš sukaupto rezervo, o kur dar sąlyga būti užtikrintam, kad darbuotojas nepradės dirbti pagal kitą darbo sutartį ar savarankiškai, nes tokiu atveju darbdavys neteks subsidijos už tokiam darbuotojui išmokėtą darbo užmokestį? Be to, nėra jokio saugiklio, kad įstatymas nebus pakeistas dar kartą skubos tvarka ir nebus įvesti nauji apribojimai, galintys radikaliai pakeisti subsidijos gavimo faktą?
Visų papildomų sąlygų atskleidimas tik paskutiniu įstatymo pakeitimu, priimtu balandžio 7 dieną gali iš pagrindų pakeisti kai kurių verslo subjektų padėtį, tačiau jie jau nėra įgalūs priimti sprendimus ankstesne data, nes lūkesčiai karantino pradžioje priėmus įstatymo pataisas buvo suformuoti visai kiti.
Antroji nepasitenkinimo banga pasirodė tuomet, kai Darbo inspekcija pateikė informaciją, kad pranešimą apie prastovas verslo subjektai turės pateikti tą pačią dieną kai tik jis bus paskelbtas. Įmonių buhalteriai budėjo tiesiogine to žodžio prasme Valstybinės darbo inspekcijos tinklalapyje ir laukė žinutės su instrukcija. Suprantama, kad tokia neeilinė situacija Lietuvoje įvyko pirmą kartą, tad jai nebuvo tinkamai pasiruošta, kaip ir faktams, kad iš pirmo žvilgsnio kartais žūtbūtinai reikalinga subsidija už prastovą verslas gali pradėti ir piktnaudžiauti. Vis daugiau tenka išgirsti apie įmones, kurių darbuotojai faktiškai dirba, nors pagal darbo apskaitos žiniaraštį iš tiesų turėtų būti prastovoje.
Tuo tarpu kita dalis verslo, prisidengianti kilusia ekonomine suirute, puola mažinti darbuotojams atlyginimus, neatsižvelgus, kad verslo vykdoma veikla kol kas nenukentėjo. Vis dėl to noras mažinti kaštus dėl sukelto neapibrėžtumo ir neprognozuojamų jų pasekmių irgi yra pateisinamas. Taigi subsidijos verslui už prastovas duoda ne tik naudą, bet ir sukelia žalingą, prieš tai neįvertintą ir praktiškai nekontroliuojamą, efektą. Vadinasi, būtina išsamiai ištyrus ypatingų situacijų finansavimo ir išlaidų kompensavimo tvarką, pasiūlyti naują ir gerokai patobulintą. Juk force majeure Lietuvos ir pasaulio ekonomikos padangėje bus tikrai ne paskutinis.
Gintarė Giriūnienė yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė.
