 |
| Asm. archyvo nuotr./Gintarė Pugačiauskaitė |
Feminizmas, atsiradęs antroje septintojo dešimtmečio pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, skeptikų jau iš anksto buvo smerkiamas pražūčiai. Laimei, liūdnos prognozės neišsipildė. Feminizmas ne tik nemirė – jis plito visame pasaulyje, sulaukė daugybės pasekėjų, augo ir mainėsi, kėlė moteris naujai laisvei, klojo pamatus teisinei lygybei, skatino priešintis lytinei diskriminacijai ir skelbė naujas tiesas.
Feminizmas išliko ir gyvavo, peržengė šalių ir laiko ribas, negana to – sudomino ne tik moteris, bet ir vyrus. Nuo 1975-ųjų, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Moters metais, feminizmo tema nepranyko iš visuomenės akiračio.
Net mūsų dienomis feministinės idėjos vis dar sulaukia ne mažiau audringos reakcijos, nei savo atsiradimo pradžioje. Vadinasi, feminizmas neprarado savo aktualumo, kad ir kiek metų jis gyvuoja ir su kokiomis kliūtimis per visą tą laiką susidūrė.
Feminizmas – tebevykstantis procesas, kurį sunku apibūdinti tiksliu apibrėžimu. Feminizmas nuo savo atsiradimo buvo modeliuojamas laiko, skirtingų šalių bei žmonių. Todėl ir pats feminizmo suvokimas, o gal tiesiog jo interpretacija yra nevienareikšmiška. Taigi feminizmas ne tik vertinamas, bet ir apibrėžiamas šiek tiek skirtingai.
Galima išskirti skirtingas feminizmo sampratos kategorijas. Kai kuriuose veikaluose feminizmas apibrėžiamas kaip tam tikra kova, pasipriešinimas, pavyzdžiui: feminizmas – tai protesto judėjimas. Kartu tai ir susidorojimo su blogiu programa. Tuo tarpu kitos sampratos, kuriomis bandomas apibūdinti feminizmas, labiau pabrėžia feminizmą kaip lyčių lygybės santykių klausimą, lyties tapatumo ar net savasties paiešką, pavyzdžiui: feminizmas visų pirma domisi lyčių santykių bei su jais susijusių tapatumo politikos ir galios struktūrų sąmoningumu.
Priežastys, kurios davė pradžią feminizmui formuotis, taip pat nėra įvardijamos vienareikšmiškai. Kadangi feminizmas siejamas su tokiomis kategorijomis kaip lygybė, lygiavertiškumas, pagarba, vienodos galimybės, veikiausiai galima teigti, kad feminizmą galėjo paskatinti priešingų feminizmui idėjų, procesų ar reiškinių įsigalėjimas: tai lyčių nelygybė, diskriminacija, lygiavertiškumo nebuvimas, pažeminimas, sumenkinimas, teisių, galimybių ir laisvių apribojimas. Dėl šių jau išvardytų veiksnių kyla nepasitenkinimas, baimė, dingsta savisaugos jausmas ir būtent dėl šių priežasčių visuomenė jungiasi į judėjimą tam, kad apsaugotų tai, dėl ko nerimaujama. Taigi galima teigti, kad feminizmas atsiranda kaip jėga kovai su tam tikru blogiu.
Feministės neturi ir neturėjo tikslo pažeminti ar pasmerkti vyrus – jos tenori būti laisvos ir laimingos, atskleisti save, nusikratyti stereotipų
Feminizmas augo ir plėtojosi atsiradus supratimui, kad yra ne tik skirtingos lytys, bet ir skirtingas požiūris į jas, o tas požiūris savo ruožtu modeliuoja gilesnius dalykus: mąstymą, elgesį, savivoką. Suvokimas, kad lytis lemia individui jo padėtį visuomenėje, karjeros, saviraiškos galimybes, lemia pasirinkimus, riboja bei nustato tam tikrus gyvenimo modelius ar standartus ir kad tos ribos dažnai yra neteisingos, paskatino feminizmo atsiradimą.
Feminizmo atsiradimas ženklino ir dvasinį moteriškumo proveržį. Feminizmas iškilo kaip moterų sąmoningumo, savarankiškumo apraiška, kaip ypatingos moteriškos savasties paieška, naujos minties atsiradimas ir kitokio moterų gyvenimo pradžia. Feminizmas kilo dėl kritiško moters žvilgsnio į save, į visą pasaulį, į kultūrą, istoriją, politiką bei šeimą. Moterys troško išlaisvinti savo patirtį, atskleisti savo jausmus. Jos norėjo viešai kalbėti, aktyviai veikti ir kurti.
Feministinės idėjos skelbia, kad lytis ir su ja susiję įsitikinimai, nuomonės, stereotipai gali padėti žmogui save identifikuoti, bet jokiu būdu negali jo riboti. Juk kiekvienas žmogus yra daugiau nei vien vyriškų ar moteriškų savybių, bruožų ar charakterių rinkinys, kuris lemia gyvenimo tikslus, pasirinkimus, padėtį visuomenėje.
Feminizmas neturi tikslo atskirti, atriboti dviejų lyčių, tarsi pareikšdamas: „štai yra vyras“ ir „štai yra moteris (ir ji pranašesnė)“. Feminizmas šiuo atveju teigtų: „štai yra du lygūs žmonės“. Du skirtingi žmonės, kurie turėtų, norėtų būti lygiaverčiai, lygiateisiai – štai ir galime pastebėti feminizmo tikslą.
Feministinė teorija daugiausia dėmesio skiria lyčių santykių analizei, svarsto, kaip susiformuoja ir kaip reiškiasi lyčių santykiai.
Skeptikams turiu pasakyti: feminizmas jokiu būdu negali būti siejamas su neapykanta vyrams, pykčiu ar kitokiu nusistatymu prieš kitą lytį. Feministės neturi ir neturėjo tikslo pažeminti ar pasmerkti vyrus – jos tenori būti laisvos ir laimingos, atskleisti save, nusikratyti stereotipų. Feministės nori, moka ir geba mylėti, o jų tikslas – ne senmergystė, o darnūs ir lygiaverčiai santykiai su vyru, kuriuose nėra smurto, prievartos ir blogio.
Ir pagaliau reikia pabrėžti, kad feminizmas nėra kažkokia destruktyvi susidorojimo su vyrais programa – tai judėjimas prieš lyčių diskriminaciją ir nelygybę.
