Tiesa,abejingumas buvo abipusis – pavargę politikai ir nuo politikos pavargusi visuomenė tarsi susivienijo. Viskas, regis, išliko statiška, nepakitę, pasyvu – bent jau tokias išvadas buvo galima susidaryti paskaičius komentarus ir apžvalgas apie priešrinkiminį šalies gyvenimą.
Pavargę politikai ir nuo politikos pavargusi visuomenė tarsi susivienijo.
Vis dėlto, manau, toks vertinimas yra pernelyg paviršutiniškas. Pasyvumas juk – irgi strategija, jis gali būti pasirenkamas sąmoningai. Rinkimai vyko ir vyks, priešrinkiminiai kandidatų įvaizdžio formavimo darbai irgi nelieka nenudirbti. Tik galbūt šiemet viskas vyko kiek kitaip, savaip.
Manau, daugiausiai sumaišties sukėlė D.Grybauskaitė, kuri šįkart iškilo labiau kaip stereotipiško pasyvaus moteriškumo pavidalas, o ne kaip ryžtinga, atkakli kovotoja. Akivaizdu, kad pastarojoje prezidento rinkimų kampanijoje buvo mažai aršumo ir drastiškumo, daugiau – paviršutiniškumo, atsainumo, plaukimo paviršiumi.
D.Grybauskaitė, dar pernai metiniame pranešime kalbėjusi apie grėsmes, pavojus ir sėjusi nerimą dėl Lietuvos saugumo ir šalies ateities, šiemet pavasarį jau pasirodė tarsi savo pačios antipodas – LR Prezidentūros pristatytame filmuke „Pavasaris“ šypsodamasi ir tylėdama vaizdo klipe grožėjosi žydinčiais gėlynais.
Galima pasakyti, kad minėtame filmuke nevyksta visiškai nieko, tačiau tai – netiesa. Toks „nieko neveikimas“ yra sistemingas veiksmas, naivokos, sąmonę užliūliuojančios priešrinkiminės kampanijos pradžia. D.Grybauskaitė, manau, šįkart pasirinko nukreipti žmonių dėmesį į abstrakčius dalykus, kurie mūsų neišjudina, tačiau ir neigimo neiššaukia. Prezidentė savo aiškios priešrinkiminės reklamos ašies gal ir neturėjo, „bombų nesprogdino“, tačiau sutelkė dėmesį į gėrį, grožį, globą, rūpestingumą, atjautą, pagalbą, užtarimą – neveltui ir Gatvės muzikos dieną gėles iš senučiukės pirko, ir Maisto banko akcijoje dalyvavo, ir pensijų kompensavimo įstatymą pasirašė, ir šv.Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje lankėsi, ir Šiaulių senjorų kasdienybe domėjosi, ir M.Mikutavičiui medalį užkabino... Ir kas galėtų pasakyti, kad visa tai – vien šalies vadovės pareigos, be jokių priešrinkiminės reklamos požymių, be jokio nori pabrėžti savo įvaizdžio savybes?
D.Grybauskaitė, manau, šįkart pasirinko nukreipti žmonių dėmesį į abstrakčius dalykus, kurie mūsų neišjudina, tačiau ir neigimo neiššaukia.
Keista net pripažinti, tačiau man D.Grybauskaitės politinė laikysena ir strategija pasirodė labai moteriška, gal todėl ji ir liko nepastebėta, nes buvo tiesiog nekonfliktiška, rami. Kiti kandidatai daugiausiai bambėjo, piktinosi ir vis badė pirštais į įvairiausius skaudulius, sakydami, jog ir teisingumo šalyje trūksta, ir darbo vietų reikia daugiau, ir algos per mažos, ir šildymas per brangus, ir mažumos vis diskriminuojamos. O štai Grybauskaitė tarsi atitolo nuo visų šių blogybių, ir, ignoruodama realią situaciją, pasirinko priešingą strategiją – reklamoje, kurią transliavo radijo stotys ir TV, ji teigia, kad viskas gerai, Lietuva – pati gražiausia , o mes, piliečiai, esame gerbiami.
Akivaizdu, kad kandidatų vaidmenys šįsyk buvo diametraliai priešingi – vyrai daugiausiai bandė pristatyti save kaip herojus, galinčius išspręsti problemas ir palengvinti mums gyvenimus, kalbėjo apie betvarkę šalyje, ruošėsi tariamiems pokyčiams. D.Grybauskaitė tuo tarpu jokios betvarkės nepripažino, kreipė dėmesį į gėrį ir grožį, reklaminiuose pranešimuose ir tekstuose rinkosi naivoką, nekonkrečią, ramią retoriką.
Prezidentė buvo moterimi, ir tiek. Anksčiau savo ryžtingu stotu raginusi saugotis grėsmių, pavojų ir pasitikti iššūkius, šįkart D.Grybauskaitė skatino džiaugtis ir grožėtis, o tai reiškia - nieko išvis nedaryti. Kitaip sakant,D.Grybauskaitė iš rinkėjų nereikalavo nieko – turbūt čia ir buvo jos sėkmės priežastis. Kiti kandidatai vis badė pirštais, jog ir tas, ir anas negerai, o tai nuolat reikalauja iš žmogaus apmąstymų, vertinimo, reakcijos, pastangų. Žmonės dabar jau ir taip pavargo reaguoti, spręsti ir rinktis pozicijas. Juk ir taip tiek prieštaringų dalykų vyksta – Ukrainoje neramumai, „Eurovizijoje“ barzdotos dainininkės reiškiasi. Pasaulyje bręsta mąstymo, ideologinės revoliucijos. Turime apsispręsti dėl to, kaip vertiname seksualines mažumas, ar pritariame jų santuokoms, ar mums reikalingas euras, ar parduosime žemę užsieniečiams...
Žmonės daug kartų rinko valdžią manydami, kad tai padės išspręsti jų problemas. O dabar, regis, jie pasirinko tų problemų tiesiog nematyti. Todėl ir su D.Grybauskaite daugeliui labai pakeliui.
Tiek klausimų, problemų, tiek dalykų, kurie reikalauja nuomonės, sprendimo, vertinimo. Žmonės pavargo nuo šitokio nuolatinio „arba-arba“, „gerai-blogai“, „reikia-nereikia“, „leisti-drausti“, „turi būti-negali būti“. Galiausiai kas žino, kaip turi būti? Atrodo, visi prieš dešimtmetį nusprendėme stoti į ES, o dabar jau nebeaišku, ar teisingas tas sprendimas buvo. Ir euro lyg nebesinori, ir šiaip kai kurios europietiškos vertybės atrodo nebepriimtinos.
Regis, visuomenė nebežino, kuriuo keliu sukti, nebenori pokyčių, nes jie visada iššaukia dar eilę kitų pasekmių, su kuriomis tenka tvarkytis. Todėl sąmoningai renkamasi nieko nedaryti, atsitraukti, būti abejingiems. Su tokia rinkėjų pozicija sutapo ir D.Grybauskatės strategija. Atsitraukti, atsiriboti, apsimesti, kad viskas gerai – tokia iliuzija labai patogi, patraukli ir nereikalauja jokių pastangų. Juk jei viskas gražu ir gerai, tai, vadinasi, nieko nereikės daryti.
Žmonės daug kartų rinko valdžią manydami, kad tai padės išspręsti jų problemas. O dabar, regis, jie pasirinko tų problemų tiesiog nematyti. Todėl ir su D.Grybauskaite daugeliui labai pakeliui.
