Kur yra švietimo sistemos pusiausvyra šiandien?
Žvelgiant į švietimą mūsų šalyje iš vartotojų pozicijos, nėra ko labai džiaugtis. Tarptautinės mokslinių pasiekimų vertinimo programos (PISA) duomenimis, Lietuvos vaikų žinios vertinamos ne itin gerai. Praleidžiame toli į priekį ne tik savo kaimynus estus, lenkus ir latvius, bet net tokias šalis kaip Rusija. Tarp 64 tyrime dalyvavusių OECD šalių, esame 37-i.
Analizuojant iš paslaugos teikėjų pozicijos, situacija irgi nepatenkinama. Pedagogų atlyginimai Lietuvoje yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje. Mokytojai skundžiasi didelėmis klasėmis, neapmokamu kolegų pavadavimu ir kitomis problemomis. Streikas tapo galutiniu neišsprendžiamos situacijos lūžio tašku.
Šiandien reiktų žengti žingsnį atgal ir pamąstyti – švietimas, net rinkos ekonomikos terminais šnekant, yra prekė ar investicija?
Ką mano, ar turėtų manyti, Vyriausybė – paslaugos užsakovas? Siekiant gyventojų ekonominės gerovės (pvz. vidutinio atlyginimo) augimo, vienas iš esminių veiksnių yra žmogiškojo kapitalo formavimas. 2012 – 2014 metų ekonomikos mokslinių tyrimų programos „Lietuvos ekonomikos ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai“ ataskaitoje teigiama, jog pagal šį rodiklį esame 26-i iš 28 Europos Sąjungos šalių. Ko gero, tokie rezultatai neturėtų džiuginti Premjero.
Visuomenė pritaikė mokyklai rinkos modelį
Tuomet kyla klausimai, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje nepavyksta kurti kokybiškų galimybių savo vaikų ateičiai? Esmė tikriausiai būtų tokia – pati visuomenė pritaikė ne tik ekonominei politikai, bet ir mokyklai, vyraujantį rinkos modelį.
Šiandien girdime kalbas apie mokyklų konkurencingumą, didesnių lėšų paskirstymą „sėkmingesniems“ mokytojams, „neefektyvių“ mokyklų uždarymą siekiant sutaupyti lėšas gerosioms. Ar toks liberalus požiūris apskritai taikytinas švietimo sistemai?
Akivaizdu, kad Lietuvoje egzistuoja esminės švietimo sistemos negerovės, kurių sprendimui reikalingas ne tik Vyriausybės taikomų atskirų priemonių, bet ir visuomenės požiūrio į švietimą keitimasis. Todėl šiandien reiktų žengti žingsnį atgal ir pamąstyti – švietimas, net rinkos ekonomikos terminais šnekant, yra prekė ar investicija? Reikia apsispręsti, ar siekiame padaryti dalį visuomenės „sėkmingais“ švietimo prekės vartotojais, ar norime investuoti į savo vaikų ateitį.
Todėl šiandien būtent Vyriausybė turi imtis lyderystės keičiant rinkos modelį švietimo srityje, o ne išsisukinėti nuo problemos sprendimo nepagrįstais kaltinimais Rusijos įtaka mokytojams.
Gintarė Skaistė yra ekonomikos mokslų daktarė, TS-LKD tarybos narė