Venesuela ir Rožinio potvynio pirmoji banga
XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis Lotynų Amerikoje buvo žinomas Rožinio potvynio vardu. Tai terminas, kuris taikomas kairiesiems antiamerikietiškos pakraipos politikams, kurie daugelyje Lotynų Amerikos valstybių į valdžią atėjo XXI-ojo amžiaus pradžioje.
Rožinis potvynis prasidėjo 1998 m., kai Venesuelos prezidentu buvo išrinktas charizmatiškasis Hugo Chavezas. Jis valstybėje pradėjo įgyvendinti XXI-ojo amžiaus socializmą – steigti Bolivaro mokyklas, ligonines, maisto prekių parduotuves ir kt. Visose šiose valstybinėse įstaigose buvo teikiamos nemokamos paslaugos – nemokamas švietimas, medicininis aptarnavimas, nemokami arba labai žemomis kainomis maisto produktai.
Taip pat H.Chavezo politika pasižymėjo griežta antiamerikietiška politika. Dėl visų Venesuelą ir regioną kamuojančių problemų buvo apkaltintos Jungtinės Amerikos valstijos ir tuometinis jų prezidentas George'as Bushas. Kartą netgi nuvykęs į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją H.Chavezas G.Bushą išvadino velniu, o JAV blogio imperija.
Populistiniai prezidentai ir partijos nesugebėjo susidoroti su jiems kilusiais ekonominiais ir politiniais iššūkiais, todėl regione pastebima politikos kaita.
Tokia politika buvo labai sėkminga. H.Chavezas užsitikrino masių palaikymą dėl savo vykdomų socialinių reformų, o jeigu kas nepasisekdavo, kaltindavo JAV dėl kuriamų kliūčių ir trukdymo. Jo pėdomis nuėjo ir kitos regiono valstybės.
Rožinis potvynis apima visą Lotynų Ameriką
2002 m. Brazilijoje prezidentu buvo išrinktas Darbininkų partijos lyderis Ignacio Lula da Silva, 2003 m. – Argentinoje peronistas Nestoras Kirchneris, 2006 m. – Bolivijoje Socialistinio judėjimo lyderis Evo Moralesas, Čilėje – Socialistų partijos atstovė Michelle Banchelet, Ekvadore – Šalies aljanso lyderis Rafaelis Correa, 2007 m. – Nikaragvoje Danielis Ortega, 2011 m. Peru – Ollanta Humalla ir pan.
Tokioms regiono tendencijoms įtakos turėjo po 9-ajame dešimtmetyje regioną sukrėtusios didžiulės ekonominės krizės pradėtos vykdyti plataus masto neoliberalios reformos ir privatizacija. Jos sukėlė didelės žmonių dalies pasipiktinimą ir pasipriešinimą, kuris pasireiškė kairiųjų politikų iškilimu.
Nors kiekviena Rožinio potvynio valstybė turėjo tik jai būdingų savybių, tačiau visos jos pasižymėjo tam tikrais bendrais bruožais. Visose valstybėse buvo įgyvendinamos socialinės reformos, vykdoma nacionalizacija, siekiama kuo glaudesnės regioninės integracijos kaip atsvaros JAV dominavimui regione. Tačiau dabar stebimas šio potvynio atoslūgis. Populistiniai prezidentai ir partijos nesugebėjo susidoroti su jiems kilusiais ekonominiais ir politiniais iššūkiais, todėl regione pastebima politikos kaita.
Rožinio potvynio pabaiga Venesueloje
Rožinis potvynis prasidėjo Venesueloje, panašu, kad šioje valstybėje jis ir baigsis. Pradėjus smukti naftos kainoms, buvo sustabdytos ir Venesueloje vykdytos socialinės reformos. Taip pat 2013 m. H.ChavezA pralaimėjo kovą su vėžiu. Jo įpėdiniu buvo išrinktas buvęs sunkvežimio vairuotojas, H.Chavezo viceprezidentas Nicolas Maduro. Tačiau pastarasis nesugebėjo išlaikyti H.Chavezo turėtos įtakos.
Šiuo metu Venesuelą krečia didžiausia istorijoje ekonominė krizė – skaičiuojama, kad šiais metais infliacija sieks 720 proc., o kitais metais ji gali viršyti net 1600 proc., daugiau kaip 2/3 žmonių gyvena skurde, trūksta maisto bei higienos produktų, tokių kaip tualetinis popierius, dantų pasta, muilas ir kt.
Dėl susiklosčiusios situacijos mažėja gyventojų palaikymas vykdomai politikai. 2015 m. pabaigoje vykusiuose parlamento rinkimuose laimėjo opozicinė Demokratinės vienybės apskritojo stalo koalicija, kuri siekia Venesueloje užbaigti XXI-ojo amžiaus socializmo politiką, normalizuoti santykius su JAV ir nušalinti N.Maduro nuo prezidento pareigų.
Tokiai politikos kaitai pritaria ir Venesuelos gyventojai, kurie protestuoja prieš dabartinį prezidentą ir reikalauja jo atstatydinimo. Šiuo metu daugiau nei 80 proc. valstybės gyventojų neigiamai vertina Venesueloje susiklosčiusią situaciją.
Auganti grėsmė Rožiniam potvyniui Bolivijoje
Panaši situacija klostosi ir Bolivijoje. 2006 m. Bolivijoje buvo išrinktas E.Moralesas, pirmasis čiabuviškos kilmės prezidentas. Jis aktyviai rėmė H.Chavezą ir ėmė tvarkyti valstybę, remdamasis Venesuelos pavyzdžiu. Jis vykdo nacionalizaciją, socialines reformas, antiamerikietišką politiką.
Panašu, kad ir šio politiko karjera eina į pabaigą. Jis pralaimėjo 2016 m. vasario mėn. organizuotą referendumą, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ar leisti E.Moralesui vėl kandidatuoti į prezidento postą 2019 m. rinkimuose. Referendume 51 proc. dalyvavusiųjų vis dėlto nusprendė, kad E.Moralesas neturėtų dalyvauti rinkimuose ir jam neturi būti suteikta galimybė likti poste iki 2025 m. Taigi Rožinio potvynio tvirtovė Andų valstybėse stipriai svyruoja, o kitose valstybėse ji jau sugriuvo.
Rožinio potvynio pabaiga Argentinoje
Rožinis potvynis atslūgo ir Argentinoje. Daugiau nei dešimtmetį šiai valstybei vadovavo Kirchnerių šeima. 2003 m. prezidentu buvo išrinktas N.Kirchneris, o 2007 m. poste jį pakeitė žmona Cristina Fernandez de Kirchner. Abu šie politikai įgyvendino nuosaikias socialines reformas, vykdė nacionalizaciją ir siekė glaudesnės regioninės integracijos, pasižymėjo populizmu.
Dar viena priežastis, kodėl auga gyventojų pasipiktinimas – klestinti korupcija. Pavyzdžiui, Brazilijoje daugiau nei pusė parlamento narių įtariami korupcija.
Kurį laiką tokia jų vykdoma politika buvo sėkminga. Valstybėje sumažėjo nedarbas, infliacijos mastai. Tačiau pakilimas buvo laikinas. 2015 m. infliacija pasiekė 25 proc., augo nedarbas, paplito korupcija. Dėl šių priežasčių 2015 m. lapkričio mėn. vykusiuose rinkimuose laimėjo opozicijos atstovas, verslininkas, pirmasis per 16 metų ne Peronistų partijai priklausantis politikas Mauricio Macri.
Rožinio potvynio pabaiga Brazilijoje
Rožinis potvynis baigiasi ir Brazilijoje. 2002 m. šioje valstybėje buvo išrinktas I.Lula da Silva, kuris poste išbuvo dvi kadencijas. Baigiantis antrajai kadencijai, prezidento palaikymo mastai buvo pasiekę rekordines aukštumas – daugiau nei 80 proc.
2010 m. prezidente buvo išrinkta buvusio prezidento protežė – Dilma Rousseff, kuri 2014 m. buvo perrinkta. Šiuo metu D.Rousseff yra pradėtas apkaltos procesas. Ji kaltinama nuslėpusi valstybės biudžeto deficitą. Valstybėje vyksta didelio masto protestai, kuriais reikalaujama prezidentės atsistatydinimo ir politikos pokyčių. Panašu, kad tai ir bus pasiekta.
Rožinio potvynio pabaigos priežastys
Vieno atsakymo, kodėl Rožinis potvynis Lotynų Amerikoje atslūgsta, nėra. Tai nulėmė keletas tarpusavyje susijusių priežasčių.
Pirmiausia daugelio regiono valstybių ekonomika yra grįsta gamtinių išteklių, tokių kaip nafta eksportu. Smukus naftos ir kitų gamtinių išteklių kainoms pasaulinėje rinkoje, valstybėse pradėjo augti nedarbas, infliacija ir skurdo mastai. Natūralu, kad dėl to auga ir gyventojų pasipiktinimas, prasidėjo protestai.
Taip pat buvo sumažintos ar visiškai sustabdytos socialinės reformos, kurios buvo finansuojamos iš naftos eksporto gaunamomis lėšomis. O juk socialinės reformos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Rožinis potvynis paplito Lotynų Amerikos regiono valstybėse.
Dar viena priežastis, kodėl auga gyventojų pasipiktinimas – klestinti korupcija. Pavyzdžiui, Brazilijoje daugiau nei pusė parlamento narių įtariami korupcija. Venesuela pagal korupcijos suvokimo indeksą yra 158 valstybė iš 167. Ją lenkia tik tokios šalys kaip Somalis, Šiaurės Korėja, Irakas, Afganistanas ir keletas kitų. Korupcijos skandalai krečia ir Argentiną bei kitas regiono valstybes.
Dar viena priežastis, kuri skatina Lotynų Amerikos valstybes ieškoti alternatyvių lyderių, yra ta, kad pirmuosius charizmatiškus Rožinio potvynio lyderius, tokius kaip H.Chavezas, I.Lula da Silva, N.Kirchneris, kurių palaikymo maistai buvo labai dideli, o kartais net rekordiniai, pakeitė ne tokie spalvingi ir įdomūs įpėdiniai – kaip N.Maduro, C.Fernandez de Kirchner, D.Rousseff ir kt. Naujieji lyderiai neturi savo pirmtakų charizmos, mokėjimo bendrauti su gyventojais, iškalbos, todėl nesugeba užsitikrinti didelio gyventojų palaikymo.
Taigi pagal šiuo metu vyraujančias nuotaikas regione, panašu, kad būtų galima skelbti Rožinio potvynio pabaigą Lotynų Amerikoje.
Dr. Gintarė Žukaitė yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
