Tragedija Kražiuose, po to – Saviečiuose, o šiuo metu kažkur kitur tiksi bomba, kuri vieną dieną sprogs. Nes problema nėra sprendžiama iš esmės. Kai nužudoma socialinė darbuotoja – kalbama apie socialinių darbuotojų apsaugą, kai nužudomi vaikai ar jų motinos, visi pamiršta, kiek galių ir teisių turi ta socialinė darbuotoja, ir kalbama apie padidintą vaikų apsaugą. Tai panašiau į beprasmę kovą su pasekmėmis, nei jas sukėlusiomis priežastimis.
Problema įvardinčiau ir tai, kad ką reikia keisti, puola svarstyti valdžios atstovai, kurie yra labai toli nuo realybės.
Tragedijos buvo ir bus, kol Lietuvoje nebus pakeista socialinė politika, kuri leidžia bujoti tinginiams ir kuri skatina parazitavimą.
Gaila, kad niekada nei vienam politikui nešovė mintis paklausyti tų, kurie kiekvieną dieną iš arti susiduria su probleminėmis šeimomis ir asmenimis. Nes tik per praktiką ir patirtį gali suvokti, ką reikia keisti, kas negerai ir neveikia. To niekada nesuprasi sėdėdamas Seimo rūmuose ar ministerijoje.
Po pastarosios tragedijos Kėdainių rajone politikai pradėjo laužyti galvas, ką daryti su „prasigėrusiu kaimu“. Vieni iš jų siūlė įkurti papildomas institucijas, kurios neva turėtų apsaugoti vaikus nuo būsimų tragedijų, antri – riboti alkoholio pardavimą, treti – kurti naujas darbo vietas kaime ir t.t.
Beveik 20 metų iš arti matau įvairias šeimas ir iš patirties galiu pasakyti, kad tragiškos nelaimės įvyksta ir geromis laikytose šeimose. Turime suvokti ir suprasti, kad prie kiekvieno vaiko ir prie kiekvieno žmogaus mes nepastatysime nei po socialinį darbuotoją, nei po policijos pareigūną.
Tragedijos buvo ir bus, kol Lietuvoje nebus pakeista socialinė politika, kuri leidžia bujoti tinginiams ir kuri skatina parazitavimą. Mano akyse užaugo jau trečia iš pašalpų gyvenanti karta, kuri nebesuvokia žodžių „dirbti“ ir „užsidirbti“ prasmės, jiems į sąmonę įkaltas žodžių junginys „man priklauso“.
Jau seniai kalbu ir matau tik vieną kelią, kuris nutrauktų mūsų tautos degradavimą – tai visos socialinės politikos radikalus perorientavimas. Mūsų šalies pagrindiniame įstatyme yra įtvirtinta tai, kad Valstybė laiduoja socialinę paramą nedarbo atveju.
Tačiau ši parama nebūtinai turėtų būti finansinė ir skatinanti bedarbystę, kaip kad yra šiuo metu. Mūsų šalies socialinė politika šiandien motyvuoja būti socialiai remtinu, kitaip tariant – kitų Lietuvos piliečių išlaikytiniu.
Kiek dar turi atsitikti tragedijų, kad mūsų aukščiausi šalies politikai suprastų, kad kiekvienas centas turi būti uždirbtas? Reikia ugdyti žmonėms pagarbą darbui, o ne pašalpai.
Jau ilgą laiką esanti šalies socialinė politika verčia blogai jaustis dirbančiuosius už minimalią algą, vertybe tapo ne darbas, bet pašalpa.
Jeigu tu esi padorus Lietuvos pilietis, turi šeimą, dirbi ir uždirbi minimalų darbo užmokestį, sąžiningai moki mokesčius, tai tave valdžia palieka skursti, bet jeigu tu esi tinginys, vartoji alkoholį, metų metais esi registruotas darbo biržoje, neprižiūri vaikų, vieną po kito keiti gyvenimo partnerius, tai tau priklauso ir socialinė pašalpa, ir pašalpa vaikams, ir Europos Sąjungos parama maisto produktais, ir kompensacija už butą, ir nemokamas maitinimas vaikams mokykloje, ir per įvairiausias paramos akcijas surinkta įvairi labdara dar gali tave pasiekti. Skamba žiauriai, bet tokia šiandien mūsų realybė.
Mano nuomone, didžiąją dalį socialinių išmokų reikia suteikti viešųjų ar kitokių darbų pavidalu. Taip skatinant darbą, o ne parazitavimą.
Finansinę paramą valstybė turėtų suteikti tik išskirtinais atvejais ir tik tam tikroms grupėms, pavyzdžiui neįgaliesiems ir našlaičiams, tiems, kurie negali savimi pasirūpinti. Priešingu atveju, po kelių metų nebus iš ko ir pastariesiems paramos suteikti.
Gintas Jasiulionis yra Jonavos rajono Ruklos seniūnijos seniūnas
