Šiandien, deja, kartais atrodo, kad „nemirtingo klasiko“ idėjos vis taikosi sugrįžti. Nekaltumo prezumpcija, viena iš būtinų teisinės valstybės sąlygų, yra esminė ir įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet visuose tarptautiniuose žmogaus teises ginančiuose dokumentuose. Asmuo yra nekaltas tol, kol jo kaltė nėra įrodoma teisingame teisminiame procese, – taip nuo pirmo kurso mokomi teisę studijuojantys studentai, taip mums tvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Nekaltumo prezumpcija nėra vien teisininkų reikalas, ją gali pažeisti bet kas. Bet kas, kas iš anksto nuteisia ir pasmerkia žmogų, įtariamą padarius nusikaltimą. Nekaltumo prezumpcijai užtikrinti skirtas ir procedūrinis teisingumas. Procedūrinis teisingumas – tai reikalavimai, kartais ir smulkmeniški, garantuojantys, kad žmogaus byla bus nagrinėjama objektyviai, be išankstinių nuostatų.
Politikų teiginiai, kad teisėsaugos tyrimas atskleidė korupcinį tinklą teismuose ir advokatūroje, labai sunkiai dera su pagarba nekaltumo prezumpcijai. Į klausimą, ar korupcinis tinklas egzistuoja, o jei egzistuoja, kas jo dalyviai, bus galima atsakyti tik tada, kai teismas priims apkaltinamąjį nuosprendį. Įtarimų pareiškimas – tik kelio pradžia.
Antrankiais surakinti teisėjai ar advokatai Vilniaus miesto apylinkės teisme ir kaukėti policijos pareigūnai, atlydintys sulaikytuosius asmenis, taip pat sunkiai dera su nekaltumo prezumpcija. Ar tikrai tikimasi, kad įtariamieji bandys pusiaukelėje ar iš teismo koridorių, salių pabėgti? Gal tikimasi, kad jie priešinsis jėga? Ar tikrai jų pavojingumas yra tapatus automatą pagrobusiam liūdnai pagarsėjusiam Molotkovui, jei reikia taikyti beveik analogiškas prievartos priemones?
Pasižiūrėjus reportažus ir nuotraukas iš teismo, tenka tuo labai suabejoti. Ar padeda nekaltumo prezumpcijai pranešimai apie kratų metu rastus grynuosius pinigus, kai nėra pasakoma nei kurios kratos metu, nei kas tuos pinigus turėjo, nei pateikiami įtariamųjų paaiškinimai? Tarsi metamas šešėlis visiems ir bet kuriam, kurio pavardė nuskambėjo spaudos pranešimuose.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto 2015 metais atliktas tyrimas akivaizdžiai parodė, kad suėmimo taikymo institutu yra piktnaudžiaujama. Tyrime teigiama, kad tokio piktnaudžiavimo galima priežastis yra noras priversti įtariamuosius duoti parodymus, prisipažinti nusižengus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas suformulavo labai aiškiais taisykles, kada suėmimas gali būti skiriamas. Suėmimas gali būti pateisinamas tik tada, kai įrodoma, kad buvo negalima skirti švelnesnės priemonės (byla Ambruszkiewicz prieš Lenkiją). Argumentai, kuriais grindžiamas suėmimo taikymas, negali būti bendri ir abstraktūs (byla Smirnova prieš Rusiją), ir teismai turėtų taikyti griežtesnį įrodymų pakankamumo standartą dėl trukdymo ikiteisminiam tyrimui, galimam pabėgimui ar galimam pakartotinam nusižengimui įrodyti (byla Ilijkov prieš Bulgariją).
Jei jau byla pradėta spaudos konferencija, gal vertėtų viešai pakomentuoti, kodėl teismas skyrė ar neskyrė vienas ar kitas kardomąsias priemones? Pusinis skaidrumas kartais gali būti blogiau už jokio skaidrumo nebuvimą.
Perteklinis prievartos priemonių taikymas niekaip nesiderina nei su nekaltumo prezumpcija, nei su procedūriniu teisingumu. Manyčiau, kad perteklinis prievartos taikymas veikia priešingai – sukelia abejones dėl esamų įrodymų tvirtumo ir bylų perspektyvos.
Būtų jau pats laikas galutinai palaidoti „nemirtingo klasiko“ idėjas ir prisiminti teisės filosofo ir antrojo JAV prezidento Johno Adamso mintį, kad „daug svarbiau apginti nekaltą, negu nubausti kaltą“ – tam tarnauja nekaltumo prezumpcija ir procedūrinis teisingumas.
Gintautas Bartkus yra advokatas, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas.
