Iš vienos pusės kaip ir nieko baisaus, vakarietiškos liberaliosios pasaulėžiūros pagrindas – individualizmas. O mes juk ir trokštame būti kuo labiau vakarietiški. Tačiau yra taip, kad nuo seno labai vakarietiški, individualistai švedai ir norvegai staiga tampa labai bendruomeniški kai reikia mokėti mokesčius. Ir kaip mums nebūtų keista juos visi vieningai ir sąžiningai moka. Matomai todėl ir turi aukšto lygio medicininį aptarnavimą ir kokybišką švietimą.
Mes, lietuviai, vieningai stengiamės išsisukti nuo mokesčių, rasdami eilę „objektyvių“ priežasčių savo pasiteisinimui, kodėl jų reikėtų stengtis mokėti mažiau ar dar geriau visai nemokėti (per dideli mokesčiai, per maži atlyginimai, blogos sąlygos verslui, valdžia vagia ir t.t. ir pan.), todėl mano manymu mes ir turime korupcija apraizgytą sveikatos apsaugos sistemą su „nemokamu“ gydymu ir abejotinos kokybės švietimą.
Taip, vakarietiškos vertybės grįstos individualizmu, tačiau didžiajam kaimynui žvanginant ginklais iš Rytų, terorizmui tiksint kaip uždelsto veikimo bombai reikia pagalvoti ir apie tautą vienijančią idėją.
Šiaip jau mano nuomone auga puiki jaunoji karta, turinti laisvą dvasią, nebijanti išreikšti savo požiūrio ir įsitikinimų. Vaikai vis dažniau užleidžia vietą vyresniojo amžiaus žmonėms troleibuse, jaunimas apskritai mandagesnis, šiltesnis nei sovietmečio morališkai sužalota karta. Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau idėjos, galinčios suvienyti tautą, kol kas neturime.
Neturime todėl, kad nežinome, kokių tikslų siekti? Kažkada žinojome, kad norime laisvės ir nepriklausomybės. Susikibome vieningai rankomis Baltijos kelyje ir šį tikslą pasiekėme. Svajojome įstoti į NATO – įstojome, nors po to dar ilgą laiką neskyrėme 2 procentų BVP gynybai.
Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau idėjos, galinčios suvienyti tautą, kol kas neturime.
Puolėme į ES glėbį – mus priėmė išskėstomis rankomis ir dar šūsnį pinigų davė, milijardus paramos iš fondų. Sugebėjome jų neišvogti, panaudoti geriems tikslams, šia prasme pasirodėme šaunuoliais. Aišku galėjome būti dar šaunesni jei šias lėšas būtumėm investavę į inovatyvių technologijų plėtrą, o ne masiškai dėję naujas trinkeles į Lietuvos miestų ir miestelių šaligatvius. Puiku, Telšių senamiesčio šaligatviai man dabar gražesni negu Paryžiaus, bet ką veikti toliau, ko siekti? Aišku, galime burnoti prieš Maskvą ir grūmoti kumščiais Kremliui, kaip dabar madinga. Priešo akivaizdoje susivienyti nesunku, nes suvoki, kad kitaip žūsi.
Tačiau vienydamiesi negatyviu pagrindu, tikros vienybės nepasieksime. Dar atsižvelkime į tokį praktinį aspektą, kad rusų yra 150 milijonų, o mūsų jau nėra net trijų. Štai čia, mano nuomone ir matosi naujas galimas vienybės tikslas: suremti pečius, kad tauta ne kažko pasiektų, didesnio BVP ar naujesnių automobilių, bet apskritai išliktų.
Politikai jau kuris laikas artikuliuoja tikslą sustabdyti jaunimo emigraciją, bet kaip tai padaryti – nežino. Emigraciją skatina ne tik maži atlyginimai ir didelės kainos Lietuvoje – nyksta pati tautinė tapatybė. Kaune dar galima matyti vieną kitą lietuvišką kavinės pavadinimą, Vilniuje – jau beveik ne.
Tiesa sakant, bala nematė tų kavinių, jos visų pirma skirtos turistams, tad tesivadina angliškais ir itališkais vardais. Bet pažiūrėkime per komercines TV beveik kiekvieną dieną rodomus muzikinius projektus. Dominuoja tikrai ne lietuviškos dainos.
Lietuviškai bendravimo formai turėtumėme suteikti vakarietišką žmogiškųjų santykių turinį.
Aš ne už tai, kad visos muzikinės laidos būtų kaip „Duokim garo“, ji skirta vyresniajai kartai ir tokia tegul lieka. Tautinei kultūrai reikia rasti modernią, jaunimui patrauklią formą.
Kažkada liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė padainavo liaudišką dainą drauge su ŽAS'ais ir jaunimui labai patiko. Gal pabandyti „Tautišką giesmę“ užtraukti repo ritmu? Ne valstybinių ceremonijų metu, aišku.
Pabandyti galime, tačiau akivaizdu, kad vien moderniai skambančiomis tautiškomis dainomis nei tautinės dvasios, nei mūsų vienybės likučių neišsaugosime. Reikia naujai įvertinti žmonių tarpusavio socialinius santykius.
Kai lietuvis darbdavys – milijonierius liausis į samdomą darbuotoją žiūrėti kaip į vergą, o pradės vertinti kaip partnerį, galėsime auginti viltį, kad emigracija liausis.
Turiu pažįstamą jauną inžinierių, dirbantį Airijoje. Jis atsisakė grįžti į : Lietuvą, nors čia jam siūlė vos ne didesnį atlyginimą, sakydamas: „Darbdavys airis kas rytą manęs šypsodamasis paklausia – kaip sekasi? Gal tai tik mandagi frazė, bet iš lietuvio viršininko esu sulaukęs tik burbtelėjimo „labas. Sovietmečiu buvo labai gajus anekdotinis posakis, labai tiksliai apibūdinantis tuomečio darbo santykius: “tu viršininkas-aš kvailys, aš viršininkas – tu kvailys“. Sovietai išėjo, įpročiai liko. Ir tai galima pastebėti ne tik versle, tačiau ir valstybinėse ar savivaldos institucijose.
Mano nuomone čia ir yra esmė: lietuviškai bendravimo formai turėtumėme suteikti vakarietišką žmogiškųjų santykių turinį. Ir tada patys nesvajosime greičiau iš čia išvažiuoti, sulauksime grįžtančio jaunimo, kuris mums, dabartiniams 40 – mečiams ir 50 – mečiams uždirbs pensijas. Jaunąją tautos kartą suvienys pagarba jiems, o vyresniąją – ori senatvė, kurią laiduos jaunimo uždirbtos padorios pensijos.
Štai tokio naujo tikslo ir siūlau visiems kartu siekti.
Prof. dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
