Tačiau reikia paklausti, kodėl tašyti akmens luitai sukėlė tokį emocinį sukrėtimą Vakarų pasauliui? Kaip prancūzų architektūros paminklas sukaustė pasaulio širdis, net tiems žmonėms, kurie nė karto nebuvo Paryžiuje, tuo labiau Notre Dame? Kodėl šis įvykis sukrėtė labiau negu kasdieną žūstantys mūsų broliai ir seserys Ukrainoje, besitęsiantys mūšiai Sirijoje ar Pietų Sudano režimo keliamas dirbtinis badas (kariuomenė degino javų laukus, tam kad sukilėlių kontroliuojamuose zonose prasidėtų badas), nors Paryžiuje nežuvo nė vienas žmogus?
Mūsų akys bei širdys per amžius krypo į Vakarus, dėl to Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė mus.
Atsakymas slypi mūsų bei viso Vakarų pasaulio identitete. Nors esame Vakarų pasaulio pakraštys, mūsų žvilgsnis per amžius krypo į Vakarus. Pradedant Gedimino laiškais, kurie buvo skirti vakariečiams, o ne rytų kaimynams, Lietuvos Krikštų pagal Romos katalikų kanonus, o ne rytų stačiatikių bei politine ir kultūrine sąjunga su Lenkija, o ne su maskvėnais.
Mūsų akys bei širdys per amžius krypo į Vakarus, dėl to Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė mus.
Mes jaučiame jog Notre Dame yra dalis mūsų, kaip katalikų, kultūrinio identiteto, kuris staiga paskendo liepsnose. Mes jautėme kaip dalis mūsų, kaip europiečių, istorijos virsta pelenais.
Panašu, jog prancūzai atsigaus ir atstatys katedrą, nes Prancūzijos elitas jau tam prižadėjo mažiausiai 300 milijonų eurų. Gaila, kad šie pinigai bus skirti bažnyčios atstatymui, o ne neturtingiems žmonėms paremti, žinant, jog to buvo galima išvengti, jei elektros instaliacija būtų buvusi tvarkinga. Todėl kyla klausimas, ar mes Lietuvoje esame užtikrinti, jog tai nenutiks ir pas mus.
Nuo nepriklausomybės pradžios jau degė 14 bažnyčių. Laiko atsukti atgal nebesugebėsime, bet ateitį pakeisti galime. Geriausia apsauga tai prevencija. Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios. Dažnu atveju taip. Jų tvirtos kolonos ir aukšti bokštai galėtų atlaikyt ir žemės drebėjimus, ir viesulus. Žinoma lengviau juos atlaikyt, kai jų nėra. Tačiau yra bažnyčių ir kultūrinių monumentų, kurie kelia didesnes ar mažesnes abejones.
Vienas iš pavyzdžių būtų Kauno įgulos bažnyčia arba, paprasčiau tariant, Soboras. Laisvės alėjos bastionas, saugantis miestą nuo moralinių nuopuolių. Gaila, kad jo dydis nėra proporcingas jo reprezentacijai. Statytas rusų taip ir atrodo lyg būtų Rusijoje. Tinkas atsilupęs, laiptai aptrupėję, o kupolas praradęs savo spindesį. Visa tai suponuoja apsileidimą, miesto apsileidimą. Keista būtų miestiečiams ir miesto svečiams matyti, jog grindinys yra gražesnis už ją supančią bažnyčią, galbūt todėl ką tik sudėtos trinkelės jau skilinėja. Ar galime didžiuotis miestu, jeigu didžiausia miesto bažnyčia atrodo lyg iš 1944 metų.
Aišku, visada galima pasakyt, jog tai ne miesto pareiga, jog bažnyčiomis turi rūpintis kurijos, bet nepamirškime Paryžiaus.
Aišku, visada galima pasakyt, jog tai ne miesto pareiga, jog bažnyčiomis turi rūpintis kurijos, bet nepamirškime Paryžiaus. Notre Dame viena labiausiai lankomų Paryžiaus vietų, tai vienas iš miesto simbolių. Soboras taip pat toks būtų, jeigu ne aplaidus miesto vadovo darbas. Galima būtų sakyti kaip lietuvių liaudies patarlėje: devyni amatai dešimtas badas, bet, žiūrint į merą, taip neatrodo. Panašu, kad jam patogiau kurti istoriją iš naujo, negu ją saugoti.
Ir pinigų, ir laiko užtenka pastatyti didžiausią paminklą arkliui Lietuvoje. Užtenka laiko viskam, išskyrus miesto paminklų išsaugojimui. Ir tai ne tik fasadiniai dalykai. Mes, miestiečiai, nežinome, ar soboras yra struktūriškai saugus. Kas leidžia paneigti, kad apleista ir pažeista statinio išorė nekoreliuoja su galimais fundamento ir pagrindinės konstrukcijos pažeidimais, vieną dieną galinčiais privesti prie panašios nelaimės, kuri įvyko 2016 m. gruodžio 10 dieną Nigerijos mieste Ujo, kada įlūžus bažnyčios stogui žuvo daugiau negu 100 ten besimeldžiančių žmonių. Ar mes miestiečiai leisime miesto simboliams prarasti savo estetinį bei struktūrinį integralumą tik dėl to, jog meras labiau užsiėmęs naujų stadionų statymu, o ne miesto išsaugojimu. Ar mums reikia patirti nelaimę, jog suprastumėme, kad verta mylėti ir saugoti miestą ir jo paminklus.
Dr. Gintautas Labanauskas yra buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
