Tačiau... turime omikron. Ir, jau niekas neabejoja, ateityje turėsime dar daugiau Covid-19 viruso atmainų, kurios bus kitokios, gal labiau pavojingos, gal sparčiau plintančios, gal dar kažin kokios. Gamtos neapgausi, o visuotinai reikšmingas (pasaulio mastu) skiepijimasis – dar labai tolimas tikslas. Todėl omikron atmainą kildinam iš Pietų Afrikos. Kita mutacija atsiras Amerikoje, trečia Azijoje – ir taip toliau.
Nors ilgu laikotarpiu turime siekti problemos sprendimo susidorojant su virusu, tačiau trumpu ir vidutiniu laikotarpiu (t.y. bent jau artimiausius 5 metus) turime susitaikyti su mintimi, kad gyvensime nuolatinių viruso mutacijų ir mokslo bendruomenės lenktynių fone. Ir virusas visada bus žingsniu priekyje, o mūsų žvilgsniai bus sutelkti į pasaulio mokslo elitą, kuris kaip niekada anksčiau rodo savo vertę šimtams milijonams žmonių.
Ir, jau niekas neabejoja, ateityje turėsime dar daugiau Covid-19 viruso atmainų.
Gyvendami naujoje realybėje, visgi, turime žvilgsnį kreiptį į vieną bendražmogišką savybę – reikšminga Lietuvos (o ir viso pasaulio) žmonių dalis nesiskiepys. Tai gali kilti iš baimės, iš nežinojimo, iš nepasitikėjimo valdžia ir dėl daugybės kitų priežasčių. Bet turim su tuo susitaikyti – taip yra ir taip bus. Todėl jau dabar aišku, kad siekis paskiepyti reikšmingai didelę visuomenės dalį pagrindinio savo tikslo – sustabdyti viruso mutacijas – nepasieks. Tačiau kitas tikslas (ir šiandien pagrindinis) – apsaugoti besiskiepijančius nuo Covid ligos komplikacijų pavojų – puikiai įgyvendinamas.
Bet grįždami prie nesutinkančių skiepytis grįžtame prie pamatinio mūsų pasaulėžiūros klausimo. Kur baigiasi mūsų asmeninė laisvė, o kur prasideda visuomeninės pareigos. Klasikai juokavo, kad asmeninė laisvė mojuoti kumščiais baigiasi ten, kur prasideda kito piliečio nosis. Tačiau tiesioginis tokios iliustracijos perkėlimas skiepijimuisi nėra galimas dėl vienos reikšmingos detalės.
Ta detalė – skiepų atsisakančios visuomenės dalies dydis. Statistikai skaičiuoja, kad Lietuvoje paskiepytų gyventojų skaičius perkopė 1,9 mln. Tuo metu neseniai skelbta, kad paskutinio gyventojų surašymo metu (fiksuota situacija 2021 metų sausio 1 dieną) Lietuvoje buvo 2,8 mln. gyventojų. Taigi, kone milijonas – 900 tūkstančių – Lietuvos piliečių nėra skiepyti. Ir nors reikšminga jų dalis yra persirgę natūraliai, tačiau didelė dalis lietuvių nesiskiepijo ir nesiskiepys. Kai kuriems iš jų (pavyzdžiui, nepilnamečiams, kurių šalyje apie pusę milijono) skiepijimosi galimybė pasiūlyta tik neseniai.
Todėl, kalbant apie valstybės planuojamas skatinimo priemones, negalime net teoriškai svarstyti prievartinio skiepijimo modelio. Tokia priemonė galbūt ir įsivaizduotina totalitarinėje Kinijoje, kur asmens laisvė yra niekas. Tačiau Lietuva – demokratinė valstybė. Kur riba netiesioginei prievartai – klausimas sudėtingas ir priekabiai svarstytinas kiekvienu atveju.
Kur riba netiesioginei prievartai – klausimas sudėtingas ir priekabiai svarstytinas kiekvienu atveju.
Naujausia žinia, nustebinusi iš aukščiausių Vyriausybės kabinetų – siūlymas iš esmės atimti ligos draudimą iš asmenų, kurie nesiskiepijo ir suserga Covid. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė neseniai pareiškė, jog racionalu būtų svarstyti, ar mokėti ligos išmokas tokiems asmenims. Stebina ministrės nepakantumas kitaip mąstantiems ir nuoseklumo bei logikos stoka. Vienu atveju – nedarbo išmokų mokėjimo – ministrė elgiasi padoriai, nesiūlo jų atimti grįsdama tai tuo, kad visi gyventojai moka atitinkamas draudimo įmokas. Tuo pat įmokų sveikatos draudimui atveju ministrė užmiršta padorumą ir jau keičia savo poziciją.
Matyt, dėl tokių veiksmų Covid-19 pandemija yra rimtas iššūkis ne tik kiekvienam iš mūsų. Tai iššūkis mūsų valstybei, mūsų visuomenei – kiek ir kada mes sugebame išlikti kartu, net jeigu atskirais klausimais turime
visiškai priešingą nuomonę. Grįžtant prie kumščių alegorijos – kiek laisva liks visuomenė, kurioje visus (!) aplink save kumščiais mosuojančius bandysime įvilkti į tramdomuosius psichiatrinės įstaigos marškinius?
