Eilinį kartą atsibudome vėluodami, tačiau geriau vėliau, nei kai bus per vėlu. Tad dėl kokių priemonių išties galėtume sutarti nedelsdami ir pradėti ruoštis jau šiandien?
Šių metų pradžioje Krašto apsaugos ministerija pristatė Visuotinės karo prievolės studiją. Joje teigiama, kad jeigu sprendimą dėl visuotinio šaukimo Seimas būtų priėmęs 2021 metais, o į kariuomenę atlikti tarnybos būtų šaukiami tik vaikinai, visuotinis šaukimas galėtų atsirasti 2027 metais. Jeigu būtų šaukiamos ir merginos – tokia sistema galėtų pradėti veikti 2029-aisiais. Priklausomai nuo to, skirtųsi ir sprendimui įgyvendinti reikiamų lėšų dydis. Pirmuoju atveju, reikėtų įkurti keturis naujus batalionus, todėl pradinės investicijos turėtų siekti ne mažiau kaip 415 mln. eurų. Antruoju atveju reikėtų 14 naujų batalionų, todėl investicijos būtų didesnės – apie 1,5 mlrd. eurų.
Ar mes turime 5-7 metus rezerve? Deja, bet vis dar besiplečianti karo tragedija Ukrainoje verčia tuo smarkiai abejoti. Turime veikti šiandien. Turime tų pačių tikslų siekti turimais ištekliais ir pajėgumais. Suprantama, pakeliui juos plečiant ir vystant.
Turime veikti šiandien.
Ieškant greitų ir realiai efektyvių sprendimų negalime nematyti jau šiandien specialius įgūdžius turinčių ir krašto gynybą galinčių reikšmingai sustiprinti visuomenės grupių. Valdžios koridoriuose kreiva šypsena buvo sutiktas verslininko Danieliaus Bunkaus siūlymas į krašto gynybos sistemą integruoti 30 tūkstančių medžiotojų. Specialius ginklų valdymo įgūdžius jau turinčius civiliams tereikia dalinių papildomų žinių ir jie taps jau rytoj prie krašto apsaugos uždavinių galinčia prisidėti visuomenės grupe. Žinant, kad visi jie turi gana efektyviai veikiantį administracinį medžiotojų būrelių tinklą – tai jau ir organizuoto jų veikimo prielaida.
ES vykdomi „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad Lietuvoje kas septintas gyventojas kada nors turėjo šaunamąjį ginklą. Absoliučiais skaičiais tai apie 400 tūkstančių piliečių. Jeigu šiandien pagal oficialią policijos statistiką namuose ginklą savigynai turi apie 50 tūkstančių piliečių, tai dar viena didelė pilietinio pasipriešinimo įgalinimo sritis. Tiek išnaudojant jų turimą infrastruktūrą (pavyzdžiui, decentralizuojant šaudmenų sandėliavimą), tiek ir apmokant ir suteikiant jiems papildomų krašto gynybos žinių bei įgūdžių. O tie, kurie su ginklais jau buvo susidūrę, gali būti apginkluojami sukuriant specialią supaprastintą procedūrą.
Visoje šioje sistemoje turi keistis ir požiūris į Krašto apsaugos savanorių pajėgas bei Lietuvos šaulių sąjungą. Šių organizacijų nariai, baigę specialius mokymus, gali ir turi būti atskiros gynybos stiprinimo krypties pagrindu. Jų motyvacija, pasirengimas ir masiškumas gali ir turi būti pasitelkti šiuo sudėtingu laikotarpiu. Metų metais diskusijose šių organizacijų nariams, taip pat ir rezervo kariams delsta suteikti galimybę namuose laikyti šaunamuosius ginklus. Šį klausimą turėjome uždaryti jau vakar.
Žinoma, daugelis šių klausimų nėra paprasti, reikalingas aiškus ir planingas įgyvendinimas. Tačiau šiandien tai galime daryti kaip taikios ir atsakingos visuomenės atstovai. Ukrainoje tos pačios problemos sprendžiamos virš galvų lekiant priešo sviediniams ir ginklus gatvėje dalinant vien už parodytą asmens dokumentą.
Tad geriau šiandien surizikuokime padaryti kelias klaidas taikos metu, kad dar sudėtingesnių ir klaidingų sprendimų netektų rinktis jau karo būsenoje.