Nepagauto briedžio dalybos – visada įdomus psichologinis žaidimas. Todėl šią valstiečių stratego „informacinę antį“ ir reikia vertinti kaip išbandymą mūšiu – o kaip sureaguos žmonės ir konkurentai?
Bet pradėkim nuo faktinių rinkimų duomenų. Aurelijus Veryga į aktyvią politiką pasuko 2016 metais, kai kandidatavo Panemunės rinkimų apygardoje II ture gana ryškia persvara nurungė TS-LKD kandidatą Tadą Langaitį. Tuokart pasitikėjimą Aurelijumi išreiškė net 8,6 tūkst. rinkėjų.
2020 metais kauniečiai nuo 2016–2020 metais pasižymėjusio ministro nusisuko. Toje pačioje Panumunėje situacija iš esmės apsivertė aukštyn kojom – mandatą laimėjusi Gintarė Skaistė iš TS-LKD sulaukė 8,7 tūkst. balsų, o Aurelijus tesurinko 5,5 tūkst., t. y. dar tūkstančiu mažiau, nei 2016 buvo gavęs Tadas Langaitis (6,6 tūkst.).
Priežasčių toli ieškoti nereikia – akivaizdu, kad Aurelijus Veryga valstiečių strategų dėka ilgiems metams tapo griežtų ir racionaliai menkai pagrįstų baimių bei draudimų veidu. „Veryga“ jau iš esmės beveik tapo bendriniu žodžiu, žyminčiu norą maksimaliai riboti asmeninę laisvę, nepasitikėti gyventojų sveiku protu ir galimybe patiems valdyti savo likimą. Sakau beveik, kadangi dabar tapus sveikatos apsaugos ministru ponui Dulkiui daugumai Lietuvos žmonių Aurelijus Veryga jau nebeatrodo toks.
Tačiau pastaruoju metu stiprėjanti „valstiečių“ radikalizacija tokį vaizdinį tik sustiprins ir gražins buvusią vizualizaciją. Todėl galima spėti, kad 2023 metų savivaldybių ir 2024 metų parlamento rinkimuose valstiečiams geriausiai tiks vienuolio ašutinė – savęs kankinimo ir atgailos už nuodėmes simbolis.
Ir tokie simboliai tikrai akivaizdžiai nedera su Kauno įpročiais – kokybiška, bet racionalia prabanga, rafinuotais, bet nenuobodžiais pomėgiais, drąsa nebijoti pasirodyti su savo žemiškais trūkumais, o gal net jais šiek tiek ir pasipuikuoti.
Šiandien kauniečių pasaulėžiūrą puikiai iliustruoja rami ir savo teisumu garantuota Kauno valdančioji dauguma. Jai nereikia koalicijos partnerių (balsų pakaks visiems sprendimams), jai nereikia verslo paramos (miesto kasa ir taip jau beveik privati), jai nesvarbu gyventojų nuomonė (kompromiso vis tiek nebus). Dabartinei Kauno daugumai sekasi. Įvairūs nepriklausomi miestiečių nuomonės tyrimai rodo, kad net su visais trūkumais, nepaisant autokratinio valdymo stiliaus dabartinė miesto valdžia išlaiko didelį gyventojų pasitikėjimą.
O gal, visgi, kauniečiai pasikeis?
Ar įmanoma, kad per pora metų Kaune atsirastų rimta politinė jėga, kuri suburtų pakankamai didelę ir apčiuopiamą opozicijos grupę? Akivaizdu, kad tokiais savivaldybėje ramiai miegantys konservatoriai niekada netaps. Ar tokiais gali tapti naujieji „maršistai“? O gal atgims ir susiburs draugėn įvairūs rinkimų komitetai? Gal jėgų ras kurios nors gimstančios kauniečių bendruomenės lyderiai? O gal vis dėlto tautos blaivintojas Aurelijus Veryga, nes tik dėl jo dauguma kauniečių įsirengė puikius vyno rūsius ir pakankamas gėrimų atsargas savo namuose.
