Galėtume būti ironiški šiam buvusių Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Moldovos, Bulgarijos prezidentų susitikimui, jei ne viena labai svarbi aplinkybė: Leonido Kučmos (Ukrainos prezidentas 1994–2005) dalyvavimas.
Kučma šiuo metu yra Ukrainos prezidento Petro Porošenkos pagrindinis, kone asmeninis patarėjas ir diplomatinis atstovas Minsko ir susijusiose daugiaformatėse derybose dėl karo nutraukimo Donbase. Nežinau ir neįsivaizduoju šiuo metu sudėtingesnių politinių derybų pasaulyje, kai kalbasi Ukraina, Rusija, Vokietija... Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO)... (keli derybiniai formatai, o vienas jų – Normandinis).
Kučma, kuris po Oranžinės revoliucijos (2004 metai), atrodo, turėjo būti nušalintas iš politinės istorijos, ne tik joje išliko, bet ir sugebėjo tapti lyderiaujančiu diplomatu, turinčiu ypatingus įgaliojimus. Jis atvyksta į Lietuvą kartu su buvusiu Ukrainos prezidentu, Valdo Adamkaus bendražygiu ir Oranžinės revoliucijos lyderiu, Viktoru Juščenka (Ukrainos prezidentas 2005–2010). Juščenkos beveik nebuvo matyti Euro-Maidano laikotarpiu (2013–2014), kaip ir Kučmos, tačiau nė vienas iš jų nepasitraukė iš užkulisinės politikos, kultūrinės ir kitokios diplomatijos ir tuo būdu toliau tarnauja šaliai.
Kučma yra kas kita: jis yra įgaliojamas sudėtingiausioms deryboms, slaptosios diplomatijos žaidimams.
Juščenkos ir Adamkaus draugystė nieko nestebina: bendras buvimas prieš Rusijos agresyvią manipuliaciją rinkimais 2004 metais. Tačiau Kučma yra kas kita: jis yra įgaliojamas sudėtingiausioms deryboms, slaptosios diplomatijos žaidimams.
Lietuva skelbia savo prioritetu viešąją diplomatiją ir tai nėra visados tikslinga. Demos – masės – nėra diplomatinio proto požymis, o tik spaudimo priemonė. Kučma supranta ir revoliuciją (pasimokė), ir karą, ir pinigus, ir hibridinį politinį spaudimą. Iš jo reikia mokytis ir jo gyvenimo peripetijas analizuoti. Kučmos įtraukimas į Forumą paverčia šį menamai iš politikos pasitraukusių prezidentų susitikimą visiškai ne tuščiu. Turint omenyje, kad JAV deklaruoja mažesnį susidomėjimą NATO ir Ukraina (Kongresas žymiai sumažino finansinę paramą Ukrainai), matant ES grėsmes, regint besitęsiančią viešosios politikos įtampą tarp Lenkijos ir Ukrainos bei tarp Lenkijos ir Lietuvos, bandymas kalbėtis apie Baltijos ir Juodosios jūrų šalių bendrystę yra diplomatiniu žvilgsniu įdomus ir pragmatiškas.
Lietuvos derybinė stiprybė yra Baltijos šalių prezidentų pakvietimas. Labai svarbus yra Lenkijos prezidento Lecho Valensos dalyvavimas, akomponuojamas Vytauto Lansbergio, kuriuos sieja bendra revoliucijų ir atgimimo istorija, tačiau yra ir labai dideli skirtumai (ankstyvasis 1980 metų „Solidarnoszc“ yra kairysis, o ne tautinis išsivadavimas). Jų visų dalyvavimas rodo aiškias asmeninės lyderystės pastangas ir galimus užkulisius. Rusijos prezidento Boriso Jelcino laikų politikas Genadijus Burbulis yra nepaprastai svarbus šiuolaikinių Rusijos demokratinių jėgų atstovas. Jis taip pat yra užkulisinis diplomatinis aktyvistas atstovaujantis proeuropietiškoms Rusijos jėgoms, kurio reikšmė Kremliaus nėra neigiama ir jokiu kitokiu formatu Rusija negalėjo būti šiame susitikime atstovaujama.
Ar tai reiškia, kad Kučma bandys kalbėtis ir Baltarusijos vardu? Ar laukiama augančios įtampos Baltarusijoje ir nematant kas yra lyderiai?
Tokiu būdu Kučma (vadinasi, Porošenko, vadinasi, derybiniai formatai...) galbūt ras ne tik pompastiką, bet ir galimybę tyliems užkulisinės diplomatijos pokalbiams. Simptomiškas yra Baltarusijos prezidento Stanislavo Šuškevičiaus nedalyvavimas ir apskritai – jokių Baltarusijos politinių jėgų nebuvimas.
Ar tai reiškia, kad Kučma bandys kalbėtis ir Baltarusijos vardu? Ar laukiama augančios įtampos Baltarusijoje ir nematant, kas yra lyderiai? Kučmos santykiai su prezidentu Aliaksandru Lukašenka yra kuo geriausi (diplomatijos lygyje ir dėl bendros atminties). Kaip Nicollo Machiavelli išaugo iš diplomatijos, lygiai ir socialinė bei politinė kritika yra susijusi su politinių komunikacijų ir derybinės kurtuazijos analize.
Diplomatijos kurtuazija, skirta prezidentų ir lyderių saloniniams ir užkulisiniams susitikimams, Lietuvoje yra viešumoje gerokai apleistas dalykas ir suvokimas apie tai yra menkas. Tačiau prezidentas Valdas Adamkus gerai suvokia ir barikadų scenos, ir užkulisinių derybų svarbą. Štai kodėl šis susitikimas mane žavi galima intriga ar bent jau prisiminimų diplomatijos žvalgytuvėmis.