Tai ne šiaip statistika. Skandinavai mėgsta sakyti – geriausia pensijų politika yra vaikų politika. Tas nė kiek nestebina, nes mokslininkai jau seniausiai yra nustatę aiškų ryšį tarp skurdo ir prastesnių vaiko pasiekimų moksle, o vėliau darbo rinkoje. Tai lemia mažesnį darbo užmokestį, mažesnius mokesčius Sodrai ir, žinoma, mažesnes pensijas. Stebina tik tai, kad skandinavai į mokslininkų tyrimus ir rekomendacijas įsiklauso, įsiklausyti derėtų ir Lietuvos Vyriausybei.
Darant bet kokius tolimesnius (kokybiško išsilavinimo ir panašių dalykų) žingsnius, pirmiausia reikia vaikus ištraukti iš skurdo aplinkos. Jei šeima gyvena dideliame finansiniame nepritekliuje, galimybės pasinaudoti kitomis viešosiomis paslaugomis yra gana ribotos.
Dėl šios priežasties socialdemokratai siūlo kiekvienai šeimai už kiekvieną vaiką skirti 100 eurų per mėnesį paramą. Kodėl 100 eurų ir kodėl visoms šeimoms?
Kodėl visos šeimos, nepaisant kiek uždirba, turi teisę gauti paramą? Todėl, kad visi vaikai yra lygūs. Mes, socialdemokratai, siekiame principo – VISI rūpinamės VISŲ vaikais. Pasitaiko sakančių, jog pasiturinčioms šeimoms nereikia paramos ir jie neturėtų jos tikėtis. Taip kalbantys klysta. Nesolidari paramos sistema – kai vieni moka mokesčius, o kiti naudojasi parama – yra demoralizuojanti. Mokesčius mokantys ima ieškoti būdų kaip iš tokios sistemos „pabėgti“ (slėpti pajamas, mokesčius), o pagal pajamas išrūšiuoti kenčia nuo menkesnio socialinio statuso.
Jei mėginate įsivaizduoti, kaip tai atrodo gyvenime, prisiminkite nemokamą socialiai remtinų vaikų maitinimą mokyklose. Kaip manote, kodėl daug tokių vaikų tiesiog nevalgo, nors turi tokią teisę? Jiems tiesiog nemalonu prie klasės draugų prisipažinti, jog jie yra socialiai remtini...
Nors lietuvių patarlė sako – dovanotam arkliui į dantis nežiūri, bet gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis nei arklys ar jo dantys.
Kodėl 100 eurų? Ar ne per daug, ar gali valstybė sau tiek leisti? Prieš atsakydamas aš taip pat noriu jūsų paklausti. Ar galima duodant įžeisti? Deja, galima. Nors lietuvių patarlė sako – dovanotam arkliui į dantis nežiūri, bet gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis nei arklys ar jo dantys.
Negalėjimas pasirūpinti savo vaikais kiekvienam tėčiui ir mamai yra didžiulė neviltis. Valstybė ją gali dar pagilinti skirdama neženklią, skurdo problemos nesprendžiančią paramą. Pagalba, kuri negelbėja gimdo pyktį, kompromituoja valstybės politiką ir skatina emigraciją. Jei norite suprasti tokios „pagalbos“ emocinį efektą, paklauskite tų, žemiau skurdo ribos gyvenančių, pensininkų, kurių pensijos pernai buvo didintos 8, 10 ar net 12 eurų.
Yra šeimų, kurios nemoka rūpintis savo vaikais. Ir atsiranda politikų išdidžiai moralizuojančių, jog 100 eurų parama VISIEMS lems vaikų „fabrikėlių“ atidarymą, kai tėvai stengsis susilaukti vaikų tik dėl paramos.
Tačiau ir tai yra netiesa, nes socialiniai darbuotojai ir seniūnai puikiai žino šeimas turinčias priklausomybes ar neturinčias tinkamų socialinių įgūdžių valdyti savo išlaidas. Tokioms šeimoms pagalba grynais pinigais nėra teikiama. Visas išlaidas padeda susiplanuoti ir apsipirkti socialiniai darbuotojai, kurie užtikrina, kad pagalba pasiektų vaiką.
Galų gale aktualiausias klausimas – ar gali Valstybė sau leisti pasirūpinti savo vaikais? Ne gali, o privalo. Vaikas turi tapti centrine socialinės politikos ašimi. Paliksime vaikus skurde, turėsime skurdo Lietuvą ateityje.
Gintautas Paluckas yra Lietuvos socialdemokratų pirmininkas.
