Nenuostabu: pats Kristus graikams buvo kvailas (1 Kor 1:23), tad eiliniams katalikams toks epitetas visiškai teisėtas. Jei ne kvailais, jie laikomi bent jau atsilikusiais ir fanatiškais žmonėmis. Ar gali tokie žmonės mąstyti moksliškai?
Išimčių buvo: mikrobiologas Louis Pasteras, fizikas Andre Amperas, genetikos pradininkas Gregoras Mendelis, 21 chromosomos trisomijos (Dauno sindromo) atradėjas Jeromas LeJeunas buvo „uolūs“ katalikai. Suprantama, greičiausiai šiems mokslininkams tik atsitiktinai pavyko kažkaip išvengti protą temdančios Bažnyčios įtakos... Ir be abejo, jos negali išvengti tie Lietuvos katalikai, kurie nuo pat nepriklausomybės pradžios dalyvauja lytiškumo ugdymo programų rengime ir mokytojų formavime. Teigiama, kad jų skleidžiamos žinios prieštarauja mokslui.
Moksliškais laikome teiginius, kurie atitinka tiesą. Pasaulinė Sveikatos Organizacija, kuri yra parengusi lytinio švietimo gaires, laiko, kad moksleiviams laimę meilėje užtikrina kontracepcijos vartojimas, o susilaikyti nuo lytinių santykių jie nepajėgūs. Tyrimai, kuriais šie teiginiai grindžiami, teigia, kad daugelis jaunų žmonių pradeda intymius santykius paauglystėje – taip pat ir Lietuvoje. Tos pačios PSO duomenimis, Lietuvoje santykius yra pradėję nuo 21 iki 26 proc. penkiolikmečių berniukų ir nuo 7 iki 12 proc. to paties amžiaus mergaičių (duomenys truputį skiriasi priklausomai nuo tyrimo metų). Su amžiumi pradėjusių santykius skaičius auga, tad iš tiesų, teiginys, kad nemaža dalis moksleivių lytiškai santykiauja, kalba tiesą – arba yra moksliškas.
Lieka klausimas apie lytinių santykių debiuto atidėjimą. Kad toks dalykas vertingas – t.y. kad geriau lytinius santykius pradėti vėliau nei anksčiau – sutinka ir oficialios Jungtinių Tautų ar JAV agentūros. Pvz., USAIDS organizacija savo tinklalapyje teigia, jog „seksualinio debiuto atidėjimas yra svarbi ŽIV prevencijos taktika tarp jaunimo, sumažinanti aukšta rizika pažymėtų gyvenimo metų skaičių“. Kitaip sakant, lytinio instinkto suvaldymas laikomas vertingu dalyku. Tiesa, USAIDS kitame sakinyje prideda, jog vien tik susilaikymu pagrįstos programos nuo ligų gerai neapsaugo, o „vietoje jų rekomenduojamos visa apimančios lytinio ugdymo programos, kurios apima informaciją apie susilaikymą, seksualinio debiuto atidėjimą, partnerių skaičiaus sumažinimą, prezervatyvų naudojimą ir kontracepciją“.
Kaip pastebėjote, kalbama apie dvi JAV populiarias lytinio ugdymo pakraipas: pagrįstas vien susilaikymu („abstinence only“) ir „visaapimančias“ („comprehensive“). Tarp šių dviejų srovių šalininkų vyksta aštri diskusija ir kiekviena pusė argumentuoja, kad jų metodas nuo lytiškai plintančių infekcijų ir paauglių nėštumo apsaugo geriau. Skaistumą („susilaikymą“) propaguojančios programos, pradėtos vystyti Ronaldo Reagano prezidentavimo metais, tačiau Obamos administracija joms skirtą finansavimą nutraukė.
Reaganas, kaip žinia, buvo dešinysis, Obama – kairysis. Liberalioji tradicija propaguoja seksualinį išsilaisvinimą, o konservatyvioji – seksualinį susivaldymą. Taip pat ir mokslininkai – o šiose diskusijose lemiamą žodį taria psichologijos mokslų atstovai – teisingu laiko arba seksualinį išsilaisvinimą, arba susivaldymą. Dėl įvairių sociokultūrinių priežasčių pastaraisiais dešimtmečiais psichikos sveikatos srityje viršų ima seksualinio išsilaisvinimo filosofija.
„Psichiatrijos psichologijos ir socialinio darbo disciplinas [mūsų laikmečiu] nelaisvėn paėmė ultraliberalių pažiūrų kampanija“, knygoje apie destruktyvias tendencijas psichikos sveikatos srityje rašė buvęs Amerikos psichologijos asociacijos prezidentas Nicolas Cummingsas. Teiginį iliustruojančių pavyzdžių – apstu. Štai dabartiniu metu jau 40 JAV klinikų elgiasi pagal „protokolą“, kuris rekomenduoja lytinės tapatybės sutrikimą kenčiantiems vaikams blokuoti brendimą tam, kad jie, sulaukę 16 metų, galėtų pasirinkti, kurios lyties jie nori būti. Brendimo blokavimas cheminiais preparatais kenkia kaulų augimui ir jų tankiui, slopina vaisingumo sistemą bei smegenų formavimąsi lyčiai būdinga linkme. Tai daroma neatsižvelgiant į tai, kad vaikams lytinės tapatybės sutrikimas atsiranda dėl gerai žinomų psichologinių sutrikimų, kurie yra išgydomi nežalojant kūno sveikatos. Taip pat nenorima matyti, kad būti „transgender“ šiuo metu yra tapę paauglių mada („trendu“) ir įvairiausių asmenybės problemų „sprendimo“ būdu:
Į įvairių Europos šalių ir JAV gydytojus mūsų dienomis kreipiasi iki šiol neregėti skaičiai paauglių, kurie paskaitę reddit/asktransgender ir panašius puslapius ima manyti, kad nepopuliarumą, depresiją ar autistinius asmenybės bruožus jie gali „išspręsti“ pasikeitę lytį. Apgailėtina, kad tokiam „transgender naratyvui“ pasiduoda nemažas skaičius medikų.
Mokslininkų pasidavimas ultraliberaliai ideologijai matomas ir Amerikos psichiatrijos asociacijos naujausiame diagnostiniame žinyno leidime („DSM 5“) tekste apie pedofiliją: seksualinį potraukį vaikams DSM 5 pavadino nebe sutrikimu, bet „seksualine orientacija“. Kai kilo šioks toks triukšmas, minėtoji Asociacija žodį „orientacija“ pakeitė į „susidomėjimą“. Tačiau jei anksčiau seksualinis „susidomėjimas“ vaikais buvo laikomas iškrypimu, dabar jis tokiu laikomas tik tada, jei žmogus atlieka konkrečius tvirkinimo veiksmus arba dėl tokio savo polinkio kankinasi pats. Kitaip sakant, jei fantazuodamas apie vaikus asmuo gerai jaučiasi ir savo fantazijų (vis dar?) neįgyvendina realybėje, jis laikomas geros psichinės sveikatos.
Neatsilieka ir Amerikos psichologijos asociacija. 1998 metais jų oficialiame leidinyje buvo paskelbtas Rind ir kitų autorių mokslinis tyrimas, kuris parodė, jog seksualinis vaikų tvirkinimas sužaloja vaiko asmenybę tik tada, kai jis auga problemiškoje šeimos aplinkoje, o jei „atliktas“ be prievartos, psichologiškai vaiko netraumuoja. Tiesa, Amerikos kongrese sukilo pasipriešinimas ir Asociacija oficialiai paskelbė už santykius su vaikais nepasisakanti. Tačiau klausimas „ar ir toliau nepasisakys?“, matant aukščiau minėtą Amerikos psichiatrijos „mokslo“ progresą, neatrodo visai nepagrįstas.
Būtų netikslu sakyti, kad šios įžymios amerikiečių asociacijos tik klaidina visuomenę prisidengdamos mokslo skraiste. Turbūt 99 procentai jų veiklos sudaro tikro supratimo apie psichologinius kentėjimus ir jų palengvinimo kelius gilinimas. Pasitaiko net vartotojiškai kultūrai pasipriešinančių teiginių – pavyzdžiui, Amerikos psichologijos asociacijos 2007 m. dokumentas, kritikuojantis mergaičių pažeminimą iki seksualinio geismo objektų. Tačiau nepaisant tokių išimčių, pasaulyje lemiantį balsą turinčios Amerikos psichiatrijos ir psichologijos asociacijos seksualumo supratimą susiaurina iki fiziologinių pojūčių ir emocinių įgeidžių patenkinimo.
Specialistai, kurie nesutinka su tokiu seksualumo supratimu, yra apkaltinami netolerancija, homofobija ir „transfobija“. Toks yra žymus JAV psichiatras Paulas McHugh, kuris teigia (pvz., 2014 m. liepą The Wall Street Journal publikacijoje), kad „lytis yra ne jausmas, o biologinis faktas“.
Neseniai gėjų „Žmogaus teisių kampanija“ (HRC) sukūrė specialų tinklalapį, skirtą dr. McHugh diskreditacijai. Uždavinys nėra lengvas: McHugh ilgus metus buvo vieno žymiausių JAV Johnso Hopkinso universiteto Psichiatrijos ir psichologijos katedros vadovas, mokslininkas, labai prisidėjęs gilinant streso psichofiziologinių mechanizmų supratimą, psichiatrijos genetikos, neuromokslinių elgesio aspektų tyrėjas, daugelio apdovanojimų už nuopelnus mokslui – tarp jų JAV Nacionalinės medicinos akademijos – laureatas bei šios Akademijos narys.
Į puolimą Paulas McHugh atsako, jog keista matyti kaip „žmogaus teises“ ginanti organizacija puola jo teisę mąstyti kitaip...
Amerikos Psichiatrijos ir Psichologijos asociacijų teiginiai parodo, jog mokslininkai nėra neutralūs pasaulėžiūros požiūriu. Susidaro įspūdis, kad liberalusis žmogaus supratimas remiasi hedonistine, o ne humanistine antropologija. Teigiama, kad laimę žmogui užtikrina ne giliųjų vertybių, tačiau emocinio ir juslinio pasitenkinimo siekimas. Tačiau kaip nepatikimas laimės šaltinis toks pasitenkinimas buvo kritikuojamas jau nuo Sokrato laikų. Štai netgi liberalizmo apologetas Johnas Stewartas Millis tikėjo, jog nepaisant to, kad žmoguje visada susidurdavo paršelio ir Sokrato įvaizdžiai, Sokratiškoji dimensija žmoguje yra gilesnė. Todėl net liberalioje demokratijoje, kurioje visiems leidžiama daryti tai, ko jie nori, pasak Millio, kilnusis žmogaus pradas ims viršų prieš vulgarųjį. Deja, Millio viltys nepasiteisino.
Tad kokia mokslo filosofija remiasi VDU Socialinių studijų katedros organizuotuose lytiškumo ugdymo kursuose dėstantys katalikai? Apie kontracepciją kalbama, tačiau skatinama ugdyti jaunuolio gebėjimą suvaldyti savo instinktus. Lytiškumas vertinamas kaip viena gražiausių asmenybės dimensijų – tačiau ji gyvenimą kuria, o ne jaukia tada, kada yra meilės, o ne pasinaudojimo kitu žmogumi išraiška. Pasakoma, kad kai kurie žmonės, „pasikeitę“ lytį, gali kurį laiką jaustis laimingesni – tačiau pateikiami ir tie tyrimai, kurie rodo – kaip Karolinska instituto tyrimas, vertinęs lyties keitimo rezultatus per 30 metų – kad išsioperavusių žmonių savižudybių skaičius, praėjus 10 metų po operacijos, išauga 19 kartų.
Vengiama kraštutinumų: priešingai neseniai nuskambėjusiems amerikiečių psichologo Camerono teiginiams, kviečiama moksleivius mokyti pagarbos homoseksualiems asmenims, suteikiant žinių apie įvairius genetinius, biologinius bei psichologinius faktorius tokio potraukio atsiradimui (čia sekama Amerikos psichologijos asociacijos teiginiais). Taip, pasakoma ir tai, jog homoseksualus potraukis laikui einant gali savaime keistis (kaip neseniai pripažino viena Amerikos psichologijos asociacijos lyderių, lesbiete save laikiusi Lisa Diamond) arba išgydžius emocinius sužeidimus, iš kurių kyla homoseksualus potraukis. Laisvoje visuomenėje, regis, turėtų būti galima pateikti ir tokias „alternatyvias“ nuomones – beje, pagrįstas tiek kokybiniais (t.y. atvejų analizės), tiek kiekybiniais tyrimais.
Apie Dievą VDU lytiškumo ugdymo kursuose mokytojams nepasakoma nieko. Humanistinio lytiškumo supratimo viršenybei prieš hedonistinį pakanka racionalių argumentų. Taip pat ir tyrimų iš to mokslo, kuris netapo ultraliberalizmo įkaitu. Beje, pernai Švietimo ir mokslo ministerijos priimtoje Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programoje ir vyrauja humanistinės, o ne hedonistinės nuostatos. Štai citata iš programos „Bendrųjų nuostatų“ skyriaus: „rengimas šeimai suprantamas kaip veikla, kuri padeda vaikams išsiugdyti doros, brandžios, savarankiškos, kritiškai mąstančios, atsakingos už savo elgesį ir masinės vartotojiškos kultūros įtakai atsparios asmenybės bruožus, svarbius žmogaus saviraiškai, brandiems tarpasmeniniams santykiams plėtoti, funkcionaliai šeimai kurti, atsakingos tėvystės ir motinystės įgūdžiams įgyti.“
Gali būti, kad hedonistinės pakraipos ideologams tokie Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos teiginiai skamba „davatkiškai“ ir yra pasidavimo katalikybės įtakai rezultatas. Pasidavę „išsilaisvinusių“ švedų įtakai latviai ir estai nuo 1996 metų vaikams mokykloje dalijo knygeles, kuriose penkiamečiai sėdėjo prieš veidrodį apžiūrinėdami savo genitalijas tam, kad išmoktų geriau patirti malonumą. Išties šia prasme Lietuva, bent jau oficialesnė jos dalis, yra „atsilikęs“, tokios „laisvės“ supratimui besipriešinantis kraštas. Štai ir VDU kursai perteikia valstybinės programos puoselėjamą kilnųjį, o ne vulgarųjį – hedonistinį supratimą. Atgimimo laikais atkurtas universitetas, regis, nepamiršo, kad iš totalitarinio režimo mus išvadavo dvasios, o ne pilvo – ar ir dar žemiau esančių organų – laisvė.
