Komentuodamas Eurostato duomenis, pagal kuriuos pernai Europos kraštuose 43 proc. vaikų gimė ne santuokoje, o Estijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje ir Slovėnijoje daugiau nei 50 proc., L.Slušnys teigė, jog tos valstybės „sukūrė galimybes jiems augti vienodai, ar jie gimė šeimoje, ar ne. Turbūt tose šalyse tėvai nelabai rūpinasi, ar vaikas gimė šeimoje – jiems svarbiau vaiko priežiūra“.
Pirmiausia pasidžiaugsiu tokia teisinga šeimos samprata: sakydamas, kad vaikai gimė ne šeimoje, gerbiamasis kolega, regis, turėjo omeny nesusituokusius tėvus. Tačiau, kaip pamename, mūsų Konstitucinis teismas 2011 m. aiškino, jog Lietuvoje šeima su santuoka menkai susijusi, užtenka, kad save šeima laikantys asmenys būtų emociškai susirišę. Emocijos, deja, jau pagal apibrėžimą yra tai, kas nestabilu. Tad L.Slušnio šeimos samprata tikrai geresnė! Kita vertus – ar tikrai? Psichiatrija ir psichologija nekabo ore atsieta nuo socialinio konteksto – o šiame daktaro pasisakyme jis labai jaučiamas.
Valstybės noras perimti vaikų auginimą yra tipiškai marksistinis požiūris. Šeimos institucija komunizmo progreso eigoje turėjo sunykti, o klasikiniame marksizmo veikale „Šeimos ir privačios nuosavybės kilmė“ Friedrichas Engelsas teigė, kad pirmasis proletaro išnaudotojas buvo vyras, o išnaudotasis proletaras – jo žmona. Kovotojams už moterų teises ši fundamentalios gelmės idėja, regis, tebeskamba maloniai.
„Laimingiausiomis“ laikomose Skandinavijos šalyse valstybė iš tikrųjų perima šeimos funkcijas. Norvegijos vaikų tarnybos ne ieško, kaip šeimai padėti – kas daroma, pavyzdžiui, Vokietijoje, – bet vaikus atima ir „perskirsto“ geresniems arba turtingesniems tėvams. Kaip žinoma iš drakoniškos Norvegijos vaikų tarnybos patyrimo – o dabar apie tokias istorijas tenka girdėti ir Lietuvoje – išskyrus kraštutinius atvejus, vaikus toks „gelbėjimas“ traumuoja labiau nei nesantaika šeimoje.
Švedija pastaraisiais metais giriasi gimstamumo didėjimu ir mėgina nuopelnus priskirti dosniai paramai vienišoms motinoms – kitaip sakant, valstybė atlieka vyro vaidmenį. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad Švedijos beveik iki 1,9 vaiko vienai moteriai pakilęs gimstamumo rodiklis yra sąlygotas vidutiniškai keturių (4,0) vaikų, gimstančių moterims, neseniai atvykusioms iš Eritrėjos, Somalio, Etiopijos ir Afganistano. Tad kuria ar griauna save valstybė, perimanti šeimos funkcijas?
Geriau kalbėkime apie laimę. Eurostato duomenimis, Švedijoje ne santuokoje gimsta beveik 55 proc. vaikų, Danijoje – 51,5 proc.; šių šalių laimingumo indeksai vieni aukščiausių pasaulyje.
Tačiau žymaus britų medicininio žurnalo The Lancet skelbtame tyrime teigiama, kad švedų vaikai, gyvenantys tik su vienu iš tėvų, maždaug dukart dažniau sirgo psichikos ligomis, vartojo alkoholį ir narkotikus arba bandė žudytis. Tačiau gal sugyventiniai augina vaikus kartu ir jų vaikai nepatiria tokių sunkumų?
Deja, statistika kalba, kad nesusituokusių tėvų vaikai tampa vienišų motinų vaikais labai dažnai. Amerikiečio sociologo D.Popenoe pateikiamais duomenimis, Norvegijoje kohabituojančios ir turinčios vaikų poros išsiskiria 2,5 karto dažniau nei susituokusios, Švedijoje tokios poros yra „mažiau patenkintos [tarpusavio santykiais] ir dažniau galvoja apie santykių pabaigą“, o Anglijoje, kurioje ne santuokoje gimsta apie 45 proc. vaikų, „išsiskiria beveik viena iš dviejų kohabituojančių porų ir viena iš dvylikos susituokusių porų; tris ketvirčius tėvų skyrybų išgyvena kohabituojančių tėvų vaikai.“
Skyrybos, pasak žymiausio JAV psichiatrijos žinyno (Kaplan & Sadock’s Synopsis of Psychiatry, 11 ed.), tebėra pripažįstamos kaip vaiką neišvengiamai traumuojantis veiksnys. Tiesa, šiame autoritetingame veikale teigiama, kad po skyrybų nesiginčijantys ir meiliai bendraujantys tėvai („amicable“) gali skyrybų traumą vaikams sumažinti. Vyraujant mitui, kad „geros skyrybos yra geriau negu bloga santuoka“, besiskiriantiems belieka palinkėti tokios psichologinės tobulybės.
Tad kodėl gi laimingose Vakarų Europos šalyse pasitaiko nelaimingų vaikų? Gal „užgrūdinti“ skyrybų ar gyvenimo su vienu iš tėvų streso jie užaugs stresui atspariais – vadinasi, laimingais – žmonėmis? Bet štai The Guardian rašo, kad Danijoje dėl prastos psichikos sveikatos kenčia net 23,8 proc. 16–24 metų moterų; Švedijoje apie 20 proc. panašaus amžiaus merginų ir moterų teigia, kad jos „kenčia ir kovoja“.
Nemėgindami atspėti visuotinės laimės šiose turtingose šalyse mįslės, tik atkreipiame dėmesį, kad L.Slušnio nuomonė, jog tose šalyse tėvai labai gražiai rūpinasi savo vaikais, nesirūpindami tokiu senovišku dalyku kaip santuoka, neatrodo pagrįsta faktais. Minėtasis D.Popenoe daro išvadą, jog „kohabitacijos problema iš esmės atspindi konfliktą tarp suaugusiųjų troškimų ir vaikų poreikių.“ Emocijoms „judant“ ir beieškant to partnerio, su kuriuo jos gali judėti be galo idealiai, suaugę nenori „galutinai“ už savęs uždaryti durų. Tačiau vaikai tokiu atveju auga skersvėjyje.
Auginti savo gebėjimą brandžiai mylėti vaikus, žinoma, labai reikia. Kolegos minčiai, kad vien santuoka dar neužtikrina kokybiškų santykių tarp tėvų ir vaikų, reikia pritarti. Išimčių pasitaiko. Tačiau valstybės mastu, regis, turime kalbėti apie tai, kas geriausia daugeliu atvejų. Iš skaičių akivaizdu, kad vaikams tai yra susituokę tėvai.
Septintajame dešimtmetyje Švedijos socialdemokratai žengė pažangos keliu: atsisakyta su santuoka susietų mokestinių lengvatų, moterys paskatintos įžengti į darbo rinką. Lietuvoje tai padaryta truputį anksčiau: pradėjus komunizmo statybą, netrukus po antrosios okupacijos. Nors nebūtų nei teisinga, nei įmanoma moterų sugrąžinti į vaikų kambarį ir virtuvę („Kinder, Küche, Kirche“...), tačiau skandinavų patirtis rodo, jog Lietuvoje santuokos „išrinkinėti“ nereikėtų. Bent jau vaikų labui.
Gintautas Vaitoška yra gydytojas psichiatras, Šeimos ir santuokos studijų programos vadovas Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje.
