Psichologas teigia, jog homoseksualus potraukis, pasak žymių profesinių organizacijų, nėra psichikos sutrikimas, o terapinės pastangos jį keisti yra žalingos pacientui. Pamėginsiu į šiuos teiginius atsakyti.
Emociniai sužeidimai nebūtinai reiškia psichikos sutrikimą. Sužeidimų turi visi tie, kurių asmenybė nėra tobula, ir psichoterapija gali būti naudinga daugeliui žmonių. Tarkime, emocinių sužeidimų („psichologinių sunkumų“, „problemų“...) terapija rekomenduojama psichinės sveikatos specialistų lavinimo procese – nors nebūtinai medicinos ar psichologijos studentai yra labiau sužeisti negu visi kiti žmonės. Tad ir homoseksualų potraukį jaučiantys žmonės gali būti patyrę tokį sužeistumą, kuris nepadaro jų psichiškai sutrikusiais. Atvirkščiai, neretai šie asmenys būna subtilūs ir aukšto intelekto – kas žinoma iš ne vieno garsaus menininko ar mokslininko biografijų. Tarp emocinės sistemos ir kitų asmenybės dalių egzistuoja tam tikra autonomija.
Ar tikrai homoseksualaus potraukio kilmė susijusi su emociniu sužeistumu arba, kaip dar sakoma, nepatenkintais ankstyvos vaikystės emociniais poreikiais? Gal toks potraukis yra sąlygotas genetikas arba kitų biologinių faktorių?
Tokia diskusija vyksta jau apie 120 metų ir mokslininkai yra ištyrę daugybę faktorių. Apibendrindama dabartinį klausimo supratimą, Amerikos Psichologijos Asociacija (panašiai kaip ir Psichiatrijos Asociacija) nepaneigia ir psichologinių priežasčių egzistavimo galimybės: „Mokslininkai nesutaria dėl priežasčių, dėl kurių individas užauga heteroseksualios, biseksualios, gėjų ar lesbiečių orientacijos. Nors daugelis tyrimų tyrė galimas genetines, hormonines, vystymosi, socialines ir kultūrines įtakas seksualinei orientacijai, jų rezultatai neleidžia mokslininkams padaryti išvadą, jog seksualinė orientacija yra nulemta kokio nors konkretaus faktoriaus ar faktorių. Daug mokslininkų galvoja, jog šiame sudėtingame procese turi reikšmės tiek prigimtis tiek ugdymas (“nature and nurture„); daugelis žmonių patiria mažai arba visai nepatiria laisvės rinktis savo seksualinę orientaciją“.
Išties, kadangi lyties tapatybei (o ji vėliau veikia seksualinės orientacijos kryptį) formuotis svarbiausias yra vaiko amžius tarp 18 ir 24 mėnesių, pasirinkti čia galimybių nėra. Genetika taip pat reikšminga, kadangi skirtingo temperamento vaikai į įvairias vaikystės aplinkybes reaguoja skiringai. Tačiau visi didieji psichoterapijos klasikai – tokie kaip Freudas, Adleris ar Jungas – savo klinikinėje praktikoje matė, kaip homoseksualus potraukis yra susijęs su vaiko vystymosi sunkumais ir juos daugiau ar išsamiau aprašė. Klinikiniai stebėjimai tęsėsi ir po jų, o JAV, kurioje mąstymo laisvę sustabdyti sunku, tęsiasi ir dabar.
Savo lyties nepriimantiems vaikams stabdomas brendimas tam, kad jie, sulaukę šešiolikos, galėtų apsispręsti, kuo būti: vyru ar moterimi.
Tai nereiškia, jog šeimos, kuriose užauga homoseksualios orientacijos žmonės, yra „blogos“. Dažniausiai jose sūnus auga per arti mamos ir per toli nuo tėvio; apie tai kalbėjo jau Freudas, o jo dukra, žymi psichoanalitikė Ana Freud, remdamasi tokiu psichologinės dinamikos supratimu, aprašė sėkmingos psichoanalizės atvejus, kada keli jos pacientai tapo heteroseksualiais. Moterų homoseksualumo atveju, pasak žymios šios srities ekspertės Janelle's Hallman, dažniausiai stebimas nepakankamai laimingas dukrelės ryšys su mama. Taip vyksta dėl daugelio faktorių, kuriuos tėvams paprastai labai sunku pastebėti. Jei laikysime, kad klinikinė patirtis nėra mokslas – apie tai būtų galima daugiau diskutuoti – reikia pasakyti, kad pastaraisiais dešimtmečiais ryšį tarp vaiko šeimos aplinkos ir lytinės orientacijos jam užaugus atranda statistiškai patikimi empiriniai tyrimai (danų mokslininkų M.Frish ir A. Hviid grupės, Naujosios Zelandijos tyrėjų J. Wells, M.McGee, ir kt).
Kaip mini dr. Skruibis, oficialios organizacijos šiuo metu teigia, kad pastangos keisti seksualinę orientaciją gali būti žalingos pacientui. Tačiau Amerikos Psichologijos Asociacijos 2009 metų specialios tyrimų grupės išvados nėra kategoriškos. Pacientų psichinę būklę neigiamai veikė vadinami pasibjaurėjimą keliantys metodai, kurie buvo kartais naudojami iki xx a. vidurio (tokie metodai naudojami priklausomybėms gydyti – pvz. sukeliant pasibjaurėjimą alkoholiui). Apie ne su pasibjaurėjimu susijusius psichoterapijos metodus (pvz. psichoalizę, psichodinaminės krypties psichoterapiją ir kt.) APA tyrimo grupė teigė, jog šiuo metu „trūksta patikimų mokslinių tyrimų, tiriančių pastangas pakeisti lytinę orientaciją... Taigi, mes negalime padaryti išvados, kad šios pastangos bus žalingos“. Tačiau taip pat pridedama, jog kai kurie tyrimai kalba apie pastangų žalą psichinei sveikatai.
Yra laikoma, jog bendrai psichoterapija ne padeda, tačiau pablogina paciento būklę nuo 5 iki 10% atvejų. Jei taip gali atsitikti bet kokių emocinių sužeidimų terapijoje, negalima atmesti tokios nesėkmės galimybių ir kai žmogus norėtų pakeisti gimtinio potraukio kryptį. Išties, APA grupė teisingai pabrėžia neigiamai pacientus veikiančias terapijos klaidas – tokias kaip pernelyg direktyvus gydymas ar nesaugių metodų naudojimas. Tačiau kad APA specialios grupės tyrėjų simpatijos ir išvados linksta homoseksualaus gyvensenos link, nestebina: iš septynių jos narių šeši buvo homoseksualios orientacijos, o septintasis šiaip jau neigiamai nusistatęs potraukio pasikeitimo galimybės atžvilgiu. Vargu ar tokiu atveju lemiamą vaidmenį vaidina tik mokslas.
Pasak amerikiečių psichologo Christopherio H. Rosiko, APA grupės tyrimas taiko ypatingai griežtus tyrimo standartus tiems tyrėjams, kurie kalba apie potraukio pasikeitimo galimybę ir daug mažiau griežtus tiems, kurie ieško tokių pastangų žalos. Beje, nebuvo nagrinėjami žymių psichoanalitikų Irvingo Bieberio ar Charleso Socarides arba buvusio APA prezidento Nicolas Cummingso didelės apimties tyrimai, pasididžiuota atidžiau pažiūrėti į vieno labiausiai šioje srityje patyrusio psichoterapeuto Josepho Nicolosi klinikos terapijos rezultatus. Priklausomai nuo įvairių aplinkybių, šiuose tyrimuose buvo stebimas potraukio pasikeitimas nuo 20 iki 60 proc. atvejų.
Kad įvairių gydymo vertinimą veikia mokslininkų pasaulėžiūra akivaizdu iš dabar JAV populiarėjančio vaikų, jaučiančių lyties disforiją, gydymo „protokolo“ (jo imasi jau 40 žymių klinikų). Savo lyties nepriimantiems vaikams stabdomas brendimas tam, kad jie, sulaukę šešiolikos, galėtų apsispręsti, kuo būti: vyru ar moterimi. Gerai žinoma, kad pubertetą stabdantys medikamentai stabdo kaulų augimą, retina jų tankį bei kenkia lytinių liaukų vystymuisi. Teigiama, jog toks “gydymas” įtvirtina „translyčių“ vaikų teises.
Tačiau ar šiuo atveju išlaikomas P. Skruibio minimas medicinos etikos principas „Nepakenk!“? Čia tenka kalbėti ne tik apie žalos riziką, bet apie konkrečią žalą paciento sveikatai.
Noras nelaikyti nieko prastesniais, ligotais ar netgi „sužeistais“ yra suprantamas. Gerai, kad psichinės sveikatos specialistai nori būti ypatingai jautrūs pacientų ar “klientų” jausmams. Gal būt galvojama, kad psichologinė pagalba nepriimantiems savo homoseksualios orientacijos susijusi su kokiu nors bauginimu ar moralizavimu, ir yra blogai, jei tai pasitaiko. Viename iš daugybės liudijimų apie potraukio pasikeitimą jaunas vyras iš Vokietijos pasakojo, jog labiausiai jam padėjo tai, kad jo psichologas terapijos procese jį priėmė ir gerbė besąlygiškai: t.y. įsipareigojo išlaikyti tokį požiūrį į jį ir tuo atveju, jei Uwe būtų grįžęs į homoseksualų gyvenimą. Vaikinas negrįžo. Apie kitą atvejį 2009 m. San Remo festivalyje dainavo italų dainininkas Povia.
Šie vyrai nepalaikė savęs prastesniais dėl to, kad jautėsi esą emociškai sužeisti – kaip ir nėra prastesni tie, kurie nežengia tokia kryptimi. Tačiau reikėtų išvengti totalitarinio pobūdžio draudimų.
