Labiausiai nuvilia Lietuvos eksportuotojams ypač įdomi Vokietijos rinka – šios šalies tyrimo instituto IFO duomenimis, spalio mėnesį verslo pasitikėjimo rodiklis smuktelėjo nuo 104,7 iki 103,2 punkto, t.y. jau šeštą mėnesį iš eilės. Nenuostabu, kad kažkada buvusi antroji pagal svarbą Lietuvos eksporto partnerė, Vokietija dabar stūkso ketvirtoje vietoje.
Tuo tarpu eksporto į Rusiją dalis, tartum ignoruojant visus ekonominius dėsnius ir sankcijų įtaką, ūgtelėjo ir pasiekė beveik 22 proc. viso šalies eksporto. Tiesa, eksporto šuolį į Rytus pastaraisiais mėnesiais garantavo nebe lietuviški sūreliai ar mėsos gaminiai, o daug „rūstesnės“ ir per Lietuvą tik reeksportuojamos prekės – laidai ir kabeliai, vakuuminio ir šiluminio formavimo mašinos, lazerinių skaitymo sistemų diskai. Kad ir kaip bebūtų, iki metų pabaigos Rusijos dalis mūsų eksporte tik mažės, kadangi bus pradėta skelbti vėlesnė nei rugpjūčio mėnesio, kuomet buvo pritaikytos sankcijos, statistika.
Tuo tarpu eksporto į Rusiją dalis, tartum ignoruojant visus ekonominius dėsnius ir sankcijų įtaką, ūgtelėjo ir pasiekė beveik 22 proc. viso šalies eksporto.
Nenuneigsi – dalis tradicinių lietuviškų gaminių mėgina prasiveržti į Rusijos rinką per Baltarusiją, Kazachstaną ar net Turkiją. Antai rugpjūčio mėnesį užfiksuotas maisto produktų eksporto į Baltarusiją šuolis, tačiau jis nė iš tolo nepalyginamas su anksčiau į Rusiją vežtų prekių apimtimi. Užkulisiniai prekių judėjimo aplinkkeliai yra tiesiog nepriimtini įgyvendinantiems ilgalaikę verslo plėtros strategiją gamintojams. Verslo įmonėms, puoselėjančioms savo prekės ženklą, kitų gamintųjų pavadinimais „aprengti“ jų gaminiai Rusijos parduotuvių lentynose taip pat nėra panacėja.
Tad dabar realybėje matome tai, ką būtų galima pavadinti verslo gynybos tranšėjų kasimu. Neigiama Rusijos sankcijų įtaka Lietuvos ūkiui bus reikšminga tiek, kiek ji pasieks paskutines gynybos linijas. O jų yra bent keturios: 1) perorientuoti „rusišką“ eksportą į alternatyvias rinkas; 2) investicijų pagalba mažinti energetinių ir kitų žaliavų, fiksuotų sąnaudų dydį produkcijos vienetui bei gerinti prekių konkurencingumą; 3) mažinti darbuotojų darbo užmokestį arba, dabartinėmis aplinkybėmis, atsisakyti jo didinimo planų, tačiau išsaugojant darbo vietas ir 4) mažinti gamybos apimtį ir darbuotojų skaičių.
Kol kas tik labai nedaug įmonių paskelbė apie darbuotojų atleidimus dėl Rusijos rinkos praradimo. Pats karštymetis šiuo metu pastebimas persiorientavimo į kitas rinkas srityje ir išankstiniai rezultatai teikia vilčių.
Neigiama Rusijos sankcijų įtaka Lietuvos ūkiui bus reikšminga tiek, kiek ji pasieks paskutines gynybos linijas.
Vidaus rinka gyvena padidinto nervingumo režimu. Metų pradžioje audringai augo ne pirmojo būtinumo prekių (buitinės technikos, baldų, statybinių medžiagų, tekstilės, drabužių, avalynės) apyvarta, vėliau jos plėtros tempas sulėtėjo.
Padėtį gelbėjo drastiškai ūgtelėjęs degalų pardavimas, kitaip tariant, šią prekę vidutinis statistinis lietuvis linkęs priskirti būtiniausiųjų grupei. Kad ir kaip būtų, euro įvedimo lūkesčius ima stelbti geopolitinis kontekstas ir artėjančio šildymo sezono nežinomieji, verčiantys namų ūkius būti atsargesniais ir pernelyg „neįsijausti“ vartojant. Vargu ar įvedus eurą tos pirkimo drąsos rasis daugiau, veikiau atvirkščiai – žvalgymosi ir naujos valiutos prisijaukinimo laikotarpiu noras taupyti net sustiprės.
Gitanas Nausėda yra SEB banko prezidento patarėjas
