Galbūt tai būtų visai neįdomi ir neaktuali naujiena Lietuvos gyventojams, jei ne šios savivaldos vienas ir svarbiausias išskirtinumas – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki 2014 metų Ignalinos rajonui vadovavo (arba, kaip kai kurie teigia, tiesiog renovavo namus) valstietis Bronis Ropė, o šiam tapus Europos Parlamento nariu, ilgametę stagnacinę politiką Ignalinoje pratęsė jo bendražygis valstietis Henrikas Šiaudinis. Visgi pastarojo bandymas siekti antrosios kadencijos mero poste antrą kartą Lietuvoje vykdytuose tiesioginiuose merų rinkimuose buvo Ignalinos rajono gyventojų atmestas, tačiau ar akivaizdusis „valstiečių“ klanas iš tikrųjų pagaliau nuverstas?
Prieš kelias dienas viename iš pagrindinių vietos laikraščių „Mūsų Ignalina“ gyventojai išvydo neregėto grožio valstiečių redaktoriaus (jis akivaizdžiai nori būti taip apibūdinamas) Jono Baltakio pasisakymą, nepaisantį jokių pagrindinių skaidrios, nekomercinės žiniasklaidos principų, apie porinkiminę situaciją bei pagrindinį valstiečių oponentą. Kad negalvotumėt, jog rašau perniek, pridedu ir pirminį šaltinį.
Tiesioginių merų rinkimų esmė greičiausiai nebuvo išspręsti visas savivaldybėse vyraujančias problemas, tačiau tai buvo teigiamas pokytis didesnės valdančiųjų atskaitomybės, aktyvesnio piliečių įsitraukimo bei pačios demokratijos link. Nepretenduodama į mokslinio apžvalginio straipsnio rėmus, norėčiau visgi pacituoti Lietuvos filosofo Vytauto Radžvilo mintį iš straipsnio, spausdinto daugiau nei prieš dešimt metų, tačiau ir šiandien puikiai apibūdinančio politinę situaciją Lietuvoje: „Šiltų ir pelningų valdžios vietelių dalybos savivaldybėse buvo dar vienas įspūdingas reginys, leidžiantis susidaryti galutinį ir išbaigtą Lietuvos politinio ir partinio gyvenimo vaizdą. Jį galima apibūdinti tik taip: laukinės džiunglės, kuriose stipresni grobuonys pavieniui ar susibūrę į gaujas be atodairos ryja silpnesniuosius.“
Nekalbant vien apie Lietuvos politinėje arenoje vykstantį klanų karą, visgi norėčiau dar kartą grįžti prie ilgą laiką „valstiečių“ valdytos Ignalinos. Sudėtinga prognozuoti, kokia situacija laukia šios savivaldos, ypač dėl to, ką „valstiečiai“ komunikuoja gyventojams per pagrindinius monopolizuotus kanalus, nuo savininkų – tų pačių valstiečių priklausančią spaudą. Pridedu ir asmeninius laiškus iš susirašinėjimo su valstiečių redaktoriumi, kuriuose išvysite ne tik surambėjusį požiūrį į demokratiją, rinkimus, politinę konkurenciją, tačiau ir Ignalinos „valstiečių“ ketinimus „vartyti naująjį “merą„ kaip jie norės“.
Taigi, mieli Ignalinos rajono gyventojai, linkiu nenusiminti, jei kelias iš stagnacijos bus itin ilgas, nes akivaizdu, jog dirbti produktyviai „valstiečiai“ neketino nei patys, nei tuo labiau leis tai daryti kam nors kitam, todėl, jei ir kaltinsime kada nors ateisiančią ar jau atėjusią naują valdžią, turbūt vertėtų pradėti tai daryti nuo senosios. Ropės šaknys karčios ir, pasirodo, baisiai sudėtingai išraunamos.
Glorija Trabšaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė.
