Džiugu, kad Seimas, iškeliaudamas vasaros atostogų, priėmė ilgai lauktą ir svarstytą dokumentą – naująją Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją. Kaip vienas esminių šios strategijos tikslų yra iki 2025 metų sinchronizuotam darbui sujungti Baltijos valstybių elektros tinklus su KET, tuo pačiu atsijungiant nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros energetikos sistemos.
Per pastaruosius metus tiek Vyriausybėje, tiek Seimo Ekonomikos, Aplinkos apsaugos komitetuose bei Energetikos komisijoje buvo ne kartą grįžtama prie sinchronizacijos proceso progreso aptarimo. Pasirodo, ne veltui. Pagrindiniai iššūkiai šiame procese Lietuvos laukia du: tai pačių tinklų atnaujinimas ir pertvarka bei vidinės elektros generacijos pajėgumų didinimas.
Gana vieningai Seimo priimtame „Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių įstatyme“ teigiama, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės. Tačiau net nekalbant apie tiesiogines Astravo AE grėsmes aplinkosauginiu požiūriu ar ekonominį aspektą – prekybą šia elektra, sinchronizacijos kontekste lieka svarbių neatsakytų klausimų. Dainius Kreivys viešai atkreipė dėmesį į kol kas mažai suvokiamą grėsmę. Neilgai trukus į jau pastatytą Astravo AE bus pradedamas krauti branduolinis kuras, o jį sukrovus kelio atgal nebebus – elektrinė bus paleidžiama veikti.
Pavasarį numatomi sistemos bandymai vyks Lietuvai vis dar turint elektros jungtis su Baltarusija. Atominė elektrinė – rimtas, padidintos rizikos regioninis objektas, kurio saugumo klausimai gerokai išsiplečia už šalies ribų. Kas bus, jei suinteresuoti asmenys ims teigti, jog Lietuvos tinklų atjungimas Rusijos ir Baltarusijos elektros energetikos sistemos gali paveikti saugią Astravo AE eksploataciją? Ar neatsitiks taip, kad Kremliaus lobistai Europos koridoriuose sėkmingai naudos šį saugumo kozirį prieš Lietuvą atsijungimo nuo Baltarusijos klausimuose?
Laiku fiziškai neatjungus jungčių tarp Lietuvos ir Baltarusijos ir Astravo AE ėmus veikti, joje sukurta elektra tiesiog tekės į Lietuvą, o tranzitu – ir į Latviją. Prekiauti šia elektra Lietuvoje draudžia įstatymas, o netiesiogiai – iš Baltarusijos tranzitu per Lietuvą – ja prekiauti Latvijoje taip pat neleidžia elektros biržos NordPool taisyklės. Ar kam nors su Kremliaus pagalba nepavyks apeiti šios schemos, parodys laikas, tačiau problema yra ne tik prekyba, bet ir pats sistemos darbas. Dainius Kreivys atkreipia dėmesį, kad mūsų tinklų sinchronizacijai su KET kyla didelė grėsmė, nes elektros jungčių su Baltarusija nukarpymas, jau veikiant Astravo AE, gali būti traktuojamas kaip šios elektrinės veikimo saugumo būklės pabloginimas.
Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas žiniasklaidoje tai vadina politikavimu. Labai gaila, nes Ž.Vaičiūnas šių nuogąstavimų vis dėlto nepaneigia. Taip pat Energetikos ministerija iki šiol nesugeba pateikti aiškaus elektros generacijos pajėgumų didinimo plano. Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje minimų atsinaujinančių išteklių iki reikiamos datos gali nepakakti, juolab, kad tiek saulės, tiek vėjo elektros jėgainės, stipriai priklausomos nuo gamtos įnorių, neužtikrina generacijos stabilumo.
Neseniai Seimas atmetė Prezidentės veto dėl atliekų deginimo jėgainių ir liko galioti anksčiau priimtos Atliekų tvarkymo įstatymo pataisos, praktiškai sukuriančios teisines prielaidas stabdyti jau pradėtų Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių projektus (bent jau atliekų deginimo dalimi). Dėl to elektros trūkumo iššūkis tampa dar aktualesnis: iš kur paimsime reikalingus megavatus?
Ministerija nepateikia nei vieno naujo infrastruktūrinio objekto pavyzdžio, kai tuo tarpu Kaliningrade Rusija, prevenciškai ruošdamasi tai pačiai Lietuvos sinchronizacijai, operatyviai vykdo nedidelių kogeneracinių jėgainių projektus. Lietuvai taip pat jau vakar reikėjo ne tik galvoti, o ir statyti, pavyzdžiui, keletą nedidelių dujinių kogeneracinių jėgainių, ypač jau turint Suskystintų gamtinių dujų terminalą – taip sėkmingai demonopolizavus dujų rinką.
Kritikos verti ir pastarieji Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus neprincipingi pasisakymai Europos Sąjungos Užsienio reikalų ministrų taryboje Liuksemburge, kuomet L.Linkevičius kalbėjo apie ES ir Baltarusijos bendradarbiavimą, užtikrinant aukščiausius branduolinės saugos standartus. Bėda ta, kad realiai tie standartai nėra ir nebus užtikrinami, nes Baltarusija niekada nesutiko savo AE vertinti pagal ES standartus nei atliko reikalingus „stress“ testus. Dėl šių priežasčių principinė Lietuvos pozicija privalo išlikti kategoriškai nepritarti nesaugios AE paleidimui greta mūsų šalies sienos.
Lietuvos Vyriausybės atstovų galvos sukišimas į smėlį, kaimynams iš Rytų agresyviai vystant jų interesus atliepiančius projektus, realiai neužtikrina Lietuvos energetinės nepriklausomybės, kad ir kokios skambiai ambicingos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos bebūtų priiminėjamos ateinantiems dešimtmečiams.
Goda Karazijaitė yra asociacijos „Jaunieji krikščionys demokratai“ pirmininkė.
