Jeigu dar prieš keletą metų šia tema rimtai buvo galima diskutuoti tik su humanitarinių nevyriausybinių organizacijų atstovais ar keliolika valstybės pareigūnų, tai šiuo metu migracijos temą gvildena visi. Prie Gariūnų turgavietės prekystalio ugningai aptariama migrantų tematika, Laisvės alėja žingsniuojantys studentai ar praeiviai taip pat nepraleidžia progos pareikšti savo gana tvirtos nuomonės dėl galimo pabėgėlių antplūdžio ir jų įtakos kultūriniam išlikimui.
Politikams apskritai tapo garbės reikalas pademonstruoti viešai savo žinias ir griežtą, nors ir paviršutinišką išmanymą apie migraciją. Ir vis dėlto, kas slypi po migracijos šydu ir kodėl ji tapo tokia aktuali Lietuvoje?
Reikia pripažinti, kad tai nėra naujųjų laikų fenomenas ir reiškinys, kuris turėtų mus stebinti. Žmonės nuolat migravo. Galima prisiminti ir garsiuosius konkistadorų kruvinuosius žygius, kurie pavergė Naujojo Pasaulio tauteles kitapus Atlanto vandenyno. Galime prisiminti ir tūkstančius lietuvių, kurie ieškodami geresnių galimybių bandė surasti savo laimę Vakaruose, įvairiais istorinių lūžių laikotarpiais.
Šiuo metu migracija tapo ypač aktuali, nes mes gyvename mobiliame pasaulyje. Beveik milijardas pasaulio gyventojų nuolat migruoja dėl įvairių priežasčių. Šios priežastys yra įvairios.
Agresyvi ir intensyvi skrydžių plėtra sutrumpina atstumus. Jeigu anksčiau susisiekimą pasverdavome kilometrais, tai šiuo metu paprasčiau pasakyti, kad Klaipėda nuo Vilniaus yra žymiai toliau nei Berlynas, kurį galima nesunkiai pasiekti lėktuvu per pusantros valandos iš Lietuvos sostinės.
Modernios technologijos ir internetas sujungia žmones ir interneto vartotojų skaičius nuolat auga, apimdamas gyventojus Mongolijos stepėse, Burkina Faso nelegalių aukso kasyklų kaimeliuose ir Patagonijoje. Jie keičiasi informacija, susipažįsta, bendrauja, kultūriškai susilieja ir ieško kito socialiai ir ekonomiškai patrauklaus pasaulio. Nemažai asmenų migruoja valstybių, regionų ar kontitentų viduje Afrikoje ir Azijoje; vyksta nuolatinis gyventojų persiskirstymas tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos.
Modernios technologijos ir internetas sujungia žmones ir interneto vartotojų skaičius nuolat auga, apimdamas gyventojus Mongolijos stepėse, Burkina Faso nelegalių aukso kasyklų kaimeliuose ir Patagonijoje.
Gyventojų persiskirstymui daro įtaką ir klimato pokyčiai. Vis mažiau patrauklios tampa Ramiojo vandenyno salos, kurias pamažu užlieja vandenynas ir kurios gali išnykti iš geografinio pasaulio žemėlapio.
Stichinės nelaimės, ligos ir karai taip pat vieni pagrindinių determinantų, kurie prisideda prie migracijos bangos.
Reikėtų pažymėti, kad karai, humanitarinės intervencijos ar konfliktai sukuria priverstinę migraciją. Karai vyko visais istoriniai tarpsniais ir tebevyksta, o jų pasekmės yra nenuspėjamos ir labai dažnai tragiškos. Jungtinų Tautų duomenimis, 2014 metais pabėgėlių ir priverstinai perkeltų asmenų skaičius iš konfliktų zonų pasiekė 59,5 milijonus.
Kitaip tariant, pabėgėlių skaičius galėtų sėkmingai užpildyti teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuris atitinka gyventojų skaičių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Pabėgėlių skaičiaus augimo tendencijos yra grėsmingos, kadangi per praėjusius metus jų skaičius padaugėjo 13,9 milijono, o šių metų srautai pademonstruos jų tolesnį augimą.
Ir, be jokios abejonės, pagrindinės pabėgėlių skaičiaus augimo priežastys išlieka vienareikšmiškos – konfliktai. Įvairius regionus siaubia ir alina konfliktai ir žmonės bando išsigelbėti. Virš trijų su puse milijono pabėgėlių yra iš Sirijos, kurią niokoja pilietinis karas ir tarptautinė teroristinė organizacija – Islamo valstybė.
Ir, be jokios abejonės, pagrindinės pabėgėlių skaičiaus augimo priežastys išlieka vienareikšmiškos – konfliktai.
Tebesitęsiantys susirėmimai tarp dabartinio prezidento Assado ir fragmentuotų opozicinių pajėgų stabdo taikos procesą. Tarptautinė bendrija nėra bejėgė, tačiau veiksmų koordinacijos ir bendro sutarimo trūksta.
Pavyzdžiui, Rusija gana atvirai demonstruoja savo palankumą dabartiniam Sirijos prezidentui Assadui ir konkretūs veiksmai rodo, kad konflikto dinamika gali kisti.
Neseniai pradėta Rusijos karinė operacija iš oro Sirijoje (oficialiai skirta kovai su Islamo valstybe), viena vertus, kelia nerimą Vakarų valstybių vadovams, kita vertus, paskatino rimčiau vertinti situaciją ir pradėti konkrečius veiksmus.
Jungtinių Valstijų parama Assado opozicijai, galima tikėtis, stiprės, o ir Vašingtono įsitraukimas į kovą su Islamo valstybe bus nuoseklesnis ir aiškesnis. Juk akivaizdu, kad Islamo valstybės teroristinė veikla destabilizuoja situaciją regione ir ne tik.
Ši organizacija privertė suklusti visus. 2015 m. lapkričio 13 dienos kruvini teroristiniai aktai Prancūzijoje perkėlė kovos veiksmų lauką iš Damasko į Paryžių. Islamo valstybė artimiausiu metu taps pagrindiniu taikiniu, kurį bandys pažaboti ir Vakarų bendruomenė, ir kitos radikaliam vahabizmui prieštaraujančios valstybės. Pati organizacija pradėjo formuotis 2003 metais ir ji siejama su JAV invazija Irake.
Jos vadovas Abu Bakr al-Bagdadi priešinosi JAV invazijai, vadovavo al-Qaeda grupei Irake ir vėliau įsteigė Islamo valstybę. Iš tiesų ši organizacija bando funkcionuoti kaip valstybė: įsteigta teismų sistema, sukurta institucijų struktūra, leidžiami vadovo įsakai, renkami mokesčiai, sudaromas biudžetas ir panašiai.
Verta pažymėti, kad organizacijos veikla finansuojama iš užgrobtų teritorijų naftos gavybos vietovių, nelegalios prekybos antikinėmis vertybėmis, išpirkų ir privačių donorų lėšų.
Iš tiesų ši organizacija bando funkcionuoti kaip valstybė: įsteigta teismų sistema, sukurta institucijų struktūra, leidžiami vadovo įsakai, renkami mokesčiai, sudaromas biudžetas ir panašiai.
Ir šios lėšos tikrai nemažos. Islamo valstybė per dieną išgauna naftos už tris milijonus dolerių. Organizacija sėkmingai veikia Sirijoje ir Irake, taip pat kontroliuoja nedideles teritorijas Libijoje ir Nigerijoje.
Jų gretas nuolat papildo kovotojai iš Europos, Azijos ir Afrikos, o ištikimybę prisiekė tokios teroristinės organizacijos kaip „Boko Haram“ iš Nigerijos, Uzbekistano islamo judėjimo iš Ferganos slėnio ir Kaukazo emyratas iš Rusijos.
Tarptautinė bendrija gana epizodiškai reagavo į Islamo valstybės veiklą ir šiurpius žmogaus teisių pažeidimus. 2015 metų vasario 15 dieną Egiptas atakavo Islamo valstybės kovotojus Libijoje.
Jungtinės Valstijos ir Prancūzija rengia atakas prieš Islamo valstybę Irake ir Sirijoje, tačiau panašu, Paryžiaus įvykiai, sukrėtę pasaulį, parodys, kad reikalingi koordinuoti ir visa apimantys veiksmai, nes be visaapimančios operacijos sausumoje būtų sudėtinga pasiekti sėkmingus rezultatus ir išspręsti susidariusią saugumo problemą.
Neišsprendus konfliktinės situacijos, ES ir toliau tęs diskusijas dėl pabėgėlių, kurie ieškodami saugaus kampo plūs į Europą.
Sirija nėra vienintelis pavojaus šaltinis, kuris generuoja didelius priverstinės migracijos srautus. Dar visai neseniai, 2014 m. gruodžio pabaigoje, NATO priėmė sprendimą užbaigti didžiausią karinę operaciją Afganistane ISAF.
Operacijos nutraukimas buvo iš esmės arba pavėluotas, arba pernelyg ankstyvas. NATO operacijos pabaiga neturėjo nieko bendro su stabilumo ir saugumo Afganistane užtikrinimu. Reikia pripažinti, kad tam tikras progresas šalyje buvo pasiektas – sukurtos valstybinės struktūros, iš dalies parengtos Afganistano vietinės saugumo pajėgos, sudarytos sąlygos ekonominei plėtrai ir panašiai.
Tačiau nereikia pamiršti, kad Afganistano teritorija niekada nebuvo NATO rankose. O operacijai pasibaigus, teroristiniai išpuoliai suaktyvėjo ir Afganistanas pamažu gali grįžti į nestabilumo verpetą.
Nesiliaujantys išpuoliai sąlygoja didelį pabėgėlių skaičių ir 2014 metais jie apėmė tokius skaičius, kuriuos galima prilyginti visam Lietuvos gyventojų skaičiui (2,59 milijono visų pabėgėlių buvo iš Afganistano).
Nemažą pabėgėlių dalį sudaro priverstiniai migrantai iš Afrikos. Pavyzdžiui, virš milijono pabėgėlių atvyksta iš Somalio. Somalis per pastaruosius penkerius metus pagarsėjo piratiniais išpuoliais. Tačiau ši buvusi Italijos ir Didžiosios Britanijos kolonija nekontroliuoja savo teritorijos. Šiaurinė Somalio dalis, Puntlandas ir Somalilendas, nori atsiskirti ir siekia nepriklausomybės. Veikianti teroristinė „Al Shabab“ organizacija valstybės pietuose paverčia Somalį į mėsmalę, iš kurios bando ištrūkti vis daugiau gyventojų.
Nemažą pabėgėlių dalį sudaro priverstiniai migrantai iš Afrikos. Pavyzdžiui, virš milijono pabėgėlių atvyksta iš Somalio.
Grįžtant prie migrantų tematikos Lietuvoje, norėtųsi pabudinti visus iš letargo miego ir priminti mūsų istoriją. Nors tai padaryti taps vis sunkiau ir sunkiau.
Du vyrai, kuriuos Prancūzijos policija sieja su teroro atakų virtine Paryžiuje, anksčiau šiais metais užsiregistravo pabėgėliais Graikijoje.
Tokie faktai lyg ir patvirtina lietuvių baimę ir uždeda tam tikrą antspaudą atvykėlių pusėn. Vis dėlto, pasaulyje prieglobsčio ieško milijonai.
Pavyzdžiui, Turkijoje šiuo metu glaudžiasi du milijonai pabėgėlių iš Sirijos, o nedideliame Libane surado prieglobstį apie milijoną pabėgėlių. Lietuvoje mes nuolat girdime pakankamai ciniškas diskusijas apie penkis šimtus pabėgėlių, kurie turi atvykti į Lietuvą.
Mums aktualu, kokia turi būti jų religija, kokios kompetencijos, darbiniai įgūdžiai, politinės pažiūros ir kiek gi reikės jiems mokėti. Lietuva yra ratifikavusi 1951 metų Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir įsipareigojusi suteikti prieglobstį asmenims, kuriems jų šalyje kyla grėsmė jų gyvybei ir sveikatai.
Tai gal jau laikas suvokti, kad kiekviena žmogaus gyvybė yra neįkainojama, o pagarba bendražmogiškoms vertybėms taip pat mums neturėtų būti svetima.
Gražvydas Jasutis yra VU TSPMI dėstytojas
