Garbingumo sąvoka nūdienos visuomenėje yra gerokai sumišusi. Jos išpainiojimu užsiima filosofai, antropologai, psichologai, pedagogai. Pastarieji, beje, labai propaguoja mintį, kad kiekviena profesija yra vienodai garbinga, jei žmogus garbingai ją atlieka. Ekonomika, būdama mokslas apie žmones (sic! Ne apie pinigus) su darbo, garbės bei garbingo darbo reiškiniais taip pat susiduria tiesiogiai ir turi ką pasakyti.
Parduodami dalykai turi kainą ir vertę. Šie dydžiai susiję, bet nėra tapatūs. Ypač tai pasakytina apie darbo kainą. Žmonės, rinkdamiesi vieną ar kitą profesiją, o vėliau ir konkretų darbą, vertina daug veiksnių: savo gebėjimus, polinkius, galimybes tą profesiją ar poziciją gauti, žadamą atlygį, galimybes per ją įgyvendinti kitus savo tikslus. Mes pastebime, kokie subjektyvūs yra šie pasirinkimai, kai jie vyksta mūsų aplinkoje. Suprantame draugę, kuri nedaro karjeros, nes labai rūpinasi savo sveikata ir nepakenčia streso, o kita daro karjerą, nors vargu ar jos sveikatai tai į gerą. Taip pat mums normalu, kad aukštąjį baigęs trečios draugės sūnus dirba barmenu ir džiaugiasi, nes kitos – tokio pat amžiaus sūnus dirba pagal išsvajotą teisininko specialybę ir nekenčia viso pasaulio.
Vis dėlto, kalbėdami apibendrintai, esame linkę tai pamiršti. Taip atsiranda mąstymo klišės, kad vairuoti greitąją yra garbinga misija, o vairuoti taksi – ne. Net jei supranti, kad taksi gali vežti mamą į ligoninę, kur greitąja jau nuvežtas jos mažylis, o jam ji reikalinga ne mažiau nei gydytojo pagalba. Būti policininku yra misija, o kaip ir kokį pilstai alų visuomenei nesvarbu. Dirbti gydytoju per epidemiją yra misija, o valyti infekcinėje palatoje grindis – ne (matyt dėl to profesijos negarbingumo ir priedai nemokami)? Susidūrus su realiais vairuotojais, gydytojais, politikais, valytojais ir alaus pilstytojais, paaiškėja, kad gali būti ir taip, ir atvirkščiai.
Gaila, kad dalis visuomenės labai vertinamų ir gerbiamų profesijų atstovų – gydytojų, slaugių, mokytojų, dėstytojų – už savo darbą gauna mažiau – vien dėl to, kad tos paslaugos yra išimtos iš rinkos.
Dar vienas stereotipas – kad būti Seimo nariu yra misija, o verslininku gali tapti bet kas. Yra daugybė Seimo narių, kurie per savo kadenciją ne tik nieko doro nesukuria, bet net posėdžių nelanko ir balsuojamų teisės aktų neperskaito. O norint tapti, kad ir pačiu kukliausiu verslininku, turi pamatyti poreikį, kuris rinkoje nepatenkintas, sugalvoti kaip jį patenkinti ir dar užsukti visą įmonės mechanizmą, kuris tai darytų. Kas be ko, surasti darbuotojų, juos apmokyti ir motyvuoti, patikti jiems, kad pas konkurentus neišeitų, ir įtikti klientams, kad pas konkurentus nepirktų. Ir visa tai daryti iš savo pinigų. Seimo nariui gi reikia patikti rinkėjams – kas tikrai nėra lengva. Bet daro jie tai iš mokesčių mokėtojų pinigų – kas keičia situaciją iš esmės.
Dar keistesni vertės kitimo viražai vyksta kalbant apie žemės ūkį. Lietuvoje ūkininko darbas yra gerbiamas. Auginti grūdus ir obuolius yra misija. Kepti sausainius ir spausti sultis – jau nelabai. Pastaruoju metu gaminti alų ar vyną – jau, matyt, visai ne misija. Tačiau kuriuo metu ir dėl kokių priežasčių ūkininko garbingai užauginti produktai vertės sukūrimo grandinėje praranda savo garbę, lieka neaišku. Juolab, kad šalia egzistuoja kitos istorijos: kaip ūkininkai gyvena tik iš ES paramos, kaip pertęšia parduodamas daržoves ir purškia jas nesaugiomis chemijos priemonėmis.
Jei žmogus dirba tą darbą, kurį sugeba, ir dirba jį garbingai, tai ir darbas yra garbingas.
Galima įtarti, kad garbę atima maisto pramonės įmonių ir prekybos centrų didumas ir efektyvumas. Emociniame lygmenyje galima sutikti. Tačiau ekonominė realybė yra tokia – jei nebūtų negarbingu laikomo amato – pardavėjų – tai garbingieji ūkininkai neturėtų pajamų. Jei perdirbėjai ir pardavėjai būtų tik smulkūs – garbingieji vartotojai už prekes mokėtų brangiau ir turėtų mažesnį jų pasirinkimą. Ne tik asortimento, bet ir apsipirkimo laiko požiūriu. Ta prasme, būtumėme visi labai garbingi, bet alkani.
Jei žmogus dirba tą darbą, kurį sugeba, ir dirba jį garbingai, tai ir darbas yra garbingas. Būtent toks požiūris leido liberalioms demokratijoms pasiekti gerovės ir piliečių lygybės. Už darbą yra mokamas atlyginimas, pagal tai, kaip tą darbą vertina klientai. Klientų visuma ir yra visuomenė. Gaila, kad dalis visuomenės labai vertinamų ir gerbiamų profesijų atstovų – gydytojų, slaugių, mokytojų, dėstytojų – už savo darbą gauna mažiau – vien dėl to, kad tos paslaugos yra išimtos iš rinkos. Apie jų garbę vartotojams leidžiama spręsti, bet apie jų kainą – ne.
Guoda Azguridienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė.
