Neseniai buvo pateikti skaičiai, kad iš samdomų darbuotojų turinčių darbdavių maždaug dešimtadalis parašė prašymus dėl paskolų kompensavimo. Iki balandžio 21 dienos dėl prastovos subsidijų kreipėsi 9602 pastovas paskelbusių darbdavių.
Už ekonomiką atsakingas ministras mano, kad tai mažai, kad įmonės tiesiog nesikreipia. Neturi problemų? Tingi? Nepasitiki, kad gaus? Problemų turi dauguma, tingėti šiomis sąlygomis jokiam verslininkui tiesiog nėra progos. Nepasitikėjimo ir netikėjimo yra, ir jis labai pagrįstas – vien patvirtintų priemonių vėlavimo pakanka. Natūralu, kad nesikreipia subsidijų, kuriems nereikia, tačiau daug yra tų, kuriems reikia, bet būtent taip sukonstruota priemonė nepadeda.
Norint gauti prastovos subsidiją, reikia atitikti dvi esmines sąlygas – privalu įsipareigoti išlaikyti bent pusę (kitur rašoma pusę subsidijuotų) darbo vietų bent 3 mėnesius po subsidijos mokėjimo pabaigos, ir prastovos metu nedirbti. Abi sąlygos stipriai apriboja būtinuosius veiksmus krizės sąlygomis. Netekęs pajamų verslas natūraliai turi trauktis, vadinasi, darbuotojų atleidimas yra veiksmas, padiktuotas ekonominės ir paprastosios logikos, ypač tokio totalaus neaiškumo dėl ateities sąlygomis, kokios yra dabar.
Paprastoji logika sako, kad iš dviejų blogybių renkiesi mažesnę. Jei matai, kad bankrutuoji, ir po krizės neturėsi darbo 10-čiai, bet yra tikimybė, kad turėsi darbo trims, o po kurio laiko gal ir dvylikai, tai septynis atleidi. Jei jų neatleidi, po mėnesio nebeturi nei darbo vietų, nei verslo, eini prašyti pašalpos. Tave vadina socialiai neatsakingu abiem atvejais, nes atleidai darbuotojus, ir pasmerkia. Pavyzdžiui, premjeras mano, kad čia viskas tvarkoj – koks čia verslas, kuris mėnesio be pajamų neišgyvena?
Prastovos kompensacija pasirinkta tik kaip instrumentas kompensacijai sumokėti. Kitos šalys naudoja lankstesnius instrumentus, tokius, kaip grantai, subsidija papildytas dalinis darbas.
Jei turi prisiimti papildomų įsipareigojimų, juos vertini, ar galėsi ištesėti. Vertinimas priklauso ne tik nuo situacijos, bet ir nuo vertintojo. Labai nepriklausomas arba atsargus verslininkas atsisakys subsidijos galimybės dėl nenoro įsipareigoti. Mažiau atsargus pasinaudos, nors ir nebus tikras, kad galės tas darbo vietas išsaugoti, nes neturi ko prarasti. Jis tikėsis geriausio. Nelabai sąžiningas galvos, gal paimsiu, o po to kažkaip prasisuksiu, apiforminsiu fiktyviai su darbuotojais susitaręs. „Šaunuolis“, neakivaizdžiai jam atsakys aukštas politikas, „naudojiesi mūsų priemonėmis, o kas bus po to, ir mums nerūpi – jau bus rinkimai“.
Antroji prastovos mokėjimo sąlyga yra ta, kad visiems, prastovoje esantiems, negalima dirbti. Griežtai ir bekompromisiškai – tiesiog nė piršto pajudinti. Norint to išvengti, galima skelbti dalinę prastovą ir gauti dalinę kompensaciją, jei žinai, kas iš darbuotojų taip dirbs ir kada. Bet šiomis sąlygomis vargu, ar žinai.
Kaip dabar dažnai tenka matyti, darbo kodeksas yra kaip šventoji knyga – vien paminėjus apie išimtis ar pakeitimus krizės laikotarpiui, valdininkus ištinka šokas ir sąstingis. It nepatyrę vairuotojai, paraginti kitų eismo dalyvių garso signalu nemiegoti, sustoja viduryje sankryžos užkimšdami bet kokį judėjimą.
Ekonominė logika gi sako, kad krizės sąlygomis verslo savininkui, generaliniam direktoriui, kitiems direktoriams, finansininkams ir buhalteriams, žmonėms, dirbantiems su tiekimu, klientais ir daugeliui kitų dirbti reikės ir netgi daugiau. Tiesa, pajamų jie iš to dabar negaus – dirbs į ateitį. Darbo neturės tik tie darbuotojai, kurie atlikdavo tiesiogines operacijas – kaip antai, stovėjo prie staklių, kurios sustabdytos ar valė dulkes biuruose, kurie uždaryti. Juos galima leisti į prastovą be rūpesčio.
Vien paminėjus apie išimtis ar pakeitimus krizės laikotarpiui, valdininkus ištinka šokas ir sąstingis.
Visus kitus su rūpesčiu – nes bet kokie darbo krūvio bei pobūdžio pakeitimai atsiremia į darbo kodekse įkaltus apribojimus. Arba reikalui atsiradus turi stabdyti prastovą, o norėdamas ją pratęsti, forminti dokumentus subsidijai iš naujo. Visgi, tai – nelabai koks variantas, kai Užimtumo tarnybos tinklalapis perkrautas ir ten dirbantys žmonės taip pat.
Krizės sąlygomis, siekiant išsaugoti verslą, reikia dirbti, ko anksčiau galbūt nedirbai ir net neketinai: persitarinėti sąlygas, ieškoti naujų medžiagų, tiekėjų, pirkėjų, veiklų, prognozuoti, diskutuoti, skaičiuoti, programuoti, testuoti, vertinti rizikas. Likę kolektyvo nariai (jei tai darnus kolektyvas) turi pirmuosius guosti, drąsinti, virti jiems kavą ir parūpinti sumuštinių. Tik taip gimsta nauji verslai, ypač inovatyvūs, kurių čia taip visi atsipūtę laukia. Tiesa, dar kažkas turi pildyti visus popierius, reikalingus kompensacijoms gauti, nes baigsis karantinas, ateis ir kontrolės institucijos patikrinti, ar buvo teisingai vedamas 101 saugos bei atskaitomybės žurnalas.
Ir apie kontrolės institucijas turiu parašyti. Tos pačios prastovos įgyvendinimą kontroliuoja darbo inspekcija. Žiūri, ar tikrai nedirba „prastovintieji“. Kodėl jie tai daro? Juk visi supranta, kad čia nėra ta prastova, apie kurią buvo galvojama rašant šią nuostatą neliečiamajame darbo kodekse. Ten buvo sudėti saugikliai, kad ja nebūtų piktnaudžiaujama normalios ekonomikos sąlygomis. Dabar – epidemija su precedento neturinčiais žmonių judėjimo, darbo ir vartojimo, ekonominės veiklos apribojimais. Prastovos kompensacija pasirinkta tik kaip instrumentas kompensacijai sumokėti. Kitos šalys naudoja lankstesnius instrumentus, tokius, kaip grantai, subsidija papildytas dalinis darbas. Bet pas mus politikai pasirinko prastovų kompensavimo modelį. Gal patiko, kad darbuotojai turės nedirbti? (Yra toks potraukis Lietuvos politikų tarpe – vis pridėti nedarbo dienų.)
Krizės sąlygomis, siekiant išsaugoti verslą, reikia dirbti, ko anksčiau galbūt nedirbai ir net neketinai.
Darbo inspekcijos darbuotojai gaudo dirbančius, nes taip parašyta jų instrukcijoje. Bet niekas iš šios priemonės kūrėjų nepasirūpino, kad jie to nedarytų. Aš nenoriu žinoti, kaip jaučiasi inspektoriai, bet kaip jaučiasi tos priemonės architektai ir propaguotojai – norėčiau. Nesupranta? Negalvoja? Tingi?
Čia aprašyta viena vienintelė priemonė, kuri skirta verslui padėti, o tiek nelogiškumo ir biurokratinės naštos kaip ant delno. Atsiskleidžia nesupratimas, kaip ekonomika veikia, kad ji – tai gyvi žmonės, ir būtent nuo jų priklauso, kiek darbo vietų bus išlaikyta, naujai sukurta, kokio dydžio atlyginimai bus mokami, ir kiek iš to bus sunešta į biudžetą, iš kurio leidžiama sau finansuoti patikrinimus, ar tikrai į prastovą išėjęs verslininkas krizės metu nieko savo verslo labui nedirba.
Guoda Azguridienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė.
