Į bendruomenes susibūrusių žmonių nuveikti darbai kalba patys už save. Gyventojai ne tik rūpinasi, kad jų apylinkės būtų gyvybingos, nestigtų aktyvios veiklos. Sumanymai siekia ir visos šalies žmonių gerovės. Kadais net ir beviltiškai apleistas gyvenvietes vėl prikėlę naujam gyvenimui, šiandien bendruomenės jose kuria verslus, dalyvauja socialiniuose projektuose, rengia mokymus ir užsiima kita pačia įvairiausia veikla. Viso šito nepavyktų pasiekti be žmonių susitelkimo, geranoriškumo, pilietiškumo.
Nueitas kelias ir pasiektas rezultatas nebuvo lengvas, o ir šiandien problemų bei sunkumų netrūksta. Iškilusios problemos negali būti nepastebėtos ir paliktos tik pačioms bendruomenėms spręsti. Todėl praėjusią savaitę į Seimą sukviečiau ūkio, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, vidaus reikalų ministerijų, valstybinės mokesčių inspekcijos, viešųjų pirkimų tarnybos, savivaldybių asociacijos, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos atstovus prie bendro diskusijų stalo.
Visi drauge tarėmės kaip patobulinti reglamentavimą, susijusį su bendruomeninių organizacijų veikla, viešųjų pirkimų organizavimu, finansinių ataskaitų teikimu bei galimybių bendruomeninėms organizacijoms teikti mokomąją pagalbą.
Daugiausiai diskusijų kėlė viešųjų pirkimų problema. Vykdant viešuosius pirkimus, reikalaujama daryti daug apklausų, kurios apsunkina bendruomenių darbą. Su ministerijų atstovais tarėmės, galbūt reikėtų atsižvelgti į pirkimo sumą ir bendruomenėms viešuosius pirkimus supaprastinti.
Daug klaustukų ir nežinomųjų kelia socialinio ir bendruomeninio verslo sąvokos bei veiklos aprėptys. Tikslinomės kokia veikla priskiriama socialiniam, o kokia – bendruomeniniam verslui. Socialinis verslas padeda spręsti socialines problemas. Veiklos tikslas nesukoncentruotas į pelno siekimą, bet orientuotas į naudą visuomenei – pvz., problemiškiems vaikams organizuojamos stovyklos, restoranas įdarbina priklausomybės ligomis sirgusius asmenis ir pan.
Tuo tarpu bendruomeninis verslas nukreiptas į pačių bendruomenių išlaikymą. Pvz., žolelių auginimas, arbatų, prieskonių ruošimas, pakavimas, sūrių spaudimas ir pan. Tokios veiklos pelnas skirtas bendruomenių reikmėms – aikštelių įrengimui, kultūrinių renginių organizavimui ar sudegusio kaimyno namo atstatymui ir pan.
Visas gaunamas lėšas, jų įgyvendinimą, atsiskaitymą už nuveiktus darbus reikia administruoti. Ir tai nėra labai paprasta. Ataskaitas teikiant Sodrai, Valstybinei mokesčių inspekcijai ar vykdant viešuosius pirkimus, reikia finansinio raštingumo. Neretai bendruomenės pirmininkas nėra kvalifikuotas darbuotojas, turintis finansinį išsilavinimą. Daromos klaidos skatina ieškoti supaprastinimo. Kadangi veiklos skaidrumas turi išlikti, galbūt, buhalterinę apskaitą ir teikiamas ataskaitas galėtų padėti parengti kvalifikuoti savivaldybėse dirbantys specialistai.
Tokio pobūdžio diskusija, kurioje prie bendro stalo dalyvautų šitiek daug ministerijų ir institucijų atstovų – pirmoji ir tikrai ne paskutinė. Jau sutarėme dėl kitos diskusijos, kurioje aptarsime bendruomeninio verslo sampratą ir galimybes ją sureguliuoti teisės aktais.
Bendruomenių darbas yra labai reikalingas. Todėl turime suteikti galimybę dirbti, siekti gražių tikslų, tuo neapsunkindami, o padėdami ne tik savo geranoriškumu, bet kur reikia, ir teisės aktais ar patobulintais įstatymais.
Guoda Burokienė yra Lietuvos Respublikos Seimo Migracijos komisijos pirmininkė, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė.
