Yra begalė svarbių temų, kuriomis gali diskutuoti, gali ir ne, savo nuomonę tyliai pasilaikydamas sau, tačiau yra vertybinių dalykų, apie kuriuos tylėti jau nebegali. Manau, taip ir atsitiko pasipriešinimo mitingo „Didysis šeimos gynimo maršas“ idėjos sumanytojams.
Iš kur gi ši iniciatyva? Atsakymas glūdi pastarųjų pusės metų politinių įvykių verpete. Jaunieji liberalių pažiūrų valdžios atstovai iš Seimo tribūnos paleido pažadus it džiną iš butelio – Stambulo konvencijos ratifikavimas, lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas, narkotinių medžiagų dekriminalizavimas, alkoholio vartojimo taisyklių atlaisvinimas, tos pačios lyties partnerystės įteisinimas... Klausimai vertybiniai, jautrūs, visuomenę supriešinantys, tad akivaizdu, kad tradicinės šeimos atstovai sunerimo.
Nuomonių išsiskyrimas savaime nėra joks blogis. Priešingai, savo nuomonę turėti reikia, tik štai ją išsakyti tapo jei ir ne gyvybiškai pavojinga (nors grasinimų viešoje erdvėje apstu), tai emociškai tikrai nesaugu.
Baisiausia tai, jog puolami, smerkiami ir įžeidinėjami dažniausiai tie, kurie pasisako už tradicines vertybes, vyro ir moters santuoką. Audringa reakcija ir įžeidinėjimai skrieja ne už išsakytą nuomonę, o konkrečiai pasisakiusiam asmeniui.
Tradicinių vertybių atstovai nenusiteikę mažai visuomenės daliai leisti diktuoti sąlygas kaip nuo šiol mes gyvensime.
Rodosi, vietos po saule užtektų visiems, juk taip lig šiol ir gyvenome. Argi tarp mūsų nebuvo kitos orientacijos žmonių? Tačiau pradėjus akivaizdų vadinamos homoseksualizmo biblijos (amerikiečių Marshall Kirk ir Hunter Madsen bendras darbas „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“, 1989 m.) įgyvendinimo planą, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę, tapo aišku, jog veikiama pagal formulę – kiek įmanoma brukti homoseksualumą į viešumą, visomis pastangomis nutildyti prieštaraujančius, ir galiausiai – pakeisti visuomenės mąstymą.
Suprantant, kad homoseksualumo propagavimas vyksta pagal gerai marketingo požiūriu sukurptą planą, nenuostabu, kad tradicinių vertybių atstovai nenusiteikę mažai visuomenės daliai leisti diktuoti sąlygas kaip nuo šiol mes gyvensime, kokiu požiūriu vadovausimės, kaip keisime švietimo įstaigose vaikų ugdymo programą ir t. t. Tad šeimos gynimo maršo organizatoriai siekė pabrėžti, jog jie taip pat turi būti girdimi ir nori savo prigimtines vertybes išsaugoti.
Į gatves žmonės išeina tuomet, kai susikaupia daug neigiamų emocijų, kai jaučiasi nebegirdimi. Savo pozicijai išsakyti šeimų susibūrimo akcijos idėja buvo gera, tačiau gaila, kad prie jos šliejosi įvairūs jau pagarsėję protestuotojai, pajutę dar vieną galimybę atsidurti dėmesio centre. Palaikantys tradicinę šeimą ir jos vertybes pasisakė už šeimą, bet ne prieš „kažką“.
Viskas yra išsprendžiama, neištrinant ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir užtikrinant kitų drauge gyvenančių asmenų vertybinius principus.
Mitingas praėjo taikiai, tik, beje, apmaudu, jog netradicinės orientacijos atstovai, kurių buvo prašyta renginyje nedalyvauti, visgi ne tik, kad neatsižvelgė ir atėjo apsigaubę vaivorykštės spalvų vėliavomis, bet ir sąmoningai pravokavo demonstratyviai bučiuodamiesi ir prieš šeimos gynimo maršo dalyvius mojuodami vyriško lytinio organo muliažu. Ar tokių provokacijų reikėjo?
Moraliniai ir doroviniai dėsniai kyla iš žmogaus prigimties. Ir neturėtume jokiomis teisėkūros iniciatyvomis brautis ir neigti prigimtinius dėsnius. Viskas yra išsprendžiama, neištrinant ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir užtikrinant kitų drauge gyvenančių asmenų vertybinius principus. Nes esminiai žmogaus vertybiniai principai – amžini.
