Faktas, kad asmuo yra izoliuotas nuo visuomenės, jam apribota laisvė, nesuteikia galimybės apriboti jo sveikatos priežiūrą, ypač jeigu kalbame apie būtinąsias medicinos paslaugas, tiesioginę grėsmę jo gyvybei ar sveikatai. Elementarus žmogiškumas, o dar turint omenyje tai, kad kiekvieno iš mūsų draugus ar artimuosius tai gali paliesti. Na, bent teoriškai. Nes ir tautosakoje teigiama, kad tokių dalykų nereikia išsižadėti.
Visi pacientai, lygiai taip pat ir nuteistieji, turi teisę gauti tokios pat kokybės ir apimčių sveikatos priežiūros paslaugas, kaip ir gyvenantys laisvėje – pagal valstybės patvirtintus kokybės standartus.
Yra keletas skirtumų, kuriuos skaitytojas turėtų žinoti, nes pati nuteistų asmenų sveikatos priežiūros sistema yra atskirta nuo bendrosios, kurią daugelis iš mūsų mato ir supranta.
Pirma, nuteistieji nemoka sveikatos draudimo mokesčių. Kol jie atlieka bausmę, sveikatos priežiūros paslaugas jiems apmoka valstybė. Daroma paprastai – iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos Kalėjimų departamento sistemos įstaigoms, už kurias laisvės atėmimo įstaigose reikia išskirti ir sutvarkyti patalpas, įdarbinti gydytojus, nupirkti medikamentus ir nuteistiesiems suteikti sveikatos priežiūros paslaugas.
Didžioji dalis nuteistiems asmenims reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų suteikiamos pačiose įstaigose, kuriose nuteistieji atlieka bausmę.
Kiekvienoje įkalinimo įstaigoje ambulatorinėms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti sukurtos sveikatos priežiūros tarnybos, kuriose paprastai yra bent vienas praktikuojantis gydytojas, pagal galimybes – odontologas.
Taigi, didžioji dalis nuteistiems asmenims reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų suteikiamos pačiose įstaigose, kuriose nuteistieji atlieka bausmę.
Tuo tarpu stacionarinėms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti įsteigtos laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniuje (Lukiškių komplekse) ir Pravieniškėse. Taigi, kai liga yra sunkesnė, jos gydymas reikalauja daugiau įrangos ir kvalifikuoto savo srities gydytojo, nuteistasis gydymui perkeliamas į vieną iš šių įstaigų.
Ir tik tada, jei pataisos įstaigose neįmanoma suteikti specializuotos medicinos pagalbos (pvz., esant pavojui nuteistųjų gyvybei, jeigu reikia atskirų sričių gydytojų profesionalų konsultacijos ar numatoma daryti sudėtingesnę operaciją), nuteistasis perkeliamas į valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigą, ir iš karto iš jos „išrašomas“, kai tik jo sveikatos būklė leidžia jam grįžti atgal, į pataisos įstaigą. Be abejo, visame šiame procese užtikrinant pilną nuteistųjų apsaugą. Tokią, kurios reikalauja įstatymas ir kuri nebuvo užtikrinta prieš keletą dienų, kai nuteistasis iš sveikatos priežiūros įstaigos elementariai pabėgo.
Tačiau šis atvejis, laimei pabaigęs gana gerai (aišku, ne pareigūnams, kurie turėjo jį saugoti), daugiau vertas aptarimo dėl to, kad atskleidžia sistemines nuteistųjų sveikatos priežiūros problemas.
Dėl ko šis nuteistasis buvo atvežtas į civilinę sveikatos priežiūros įstaigą ir paguldytas palatoje kartu su kitais, eiliniais pacientais? Ogi dėl to, kad esamos sveikatos priežiūros tarnybos pataisos įstaigose neturi pakankamo finansavimo, medikamentų, gydytojai jose nenori dirbti. Nėra sutvarkyta infrastruktūra – esamos įkalinimo vietų ligoninės perpildytos, netenkina sanitarinių higieninių reikalavimų. Kalbėti apie sveikatos priežiūros kokybės standartus šiose įstaigose galima tik teoriškai – dažniausiai nėra lėšų, įrangos, specialistų ar aparatūros.
Planai lieka planais ir šie darbai valstybėje yra neatlikti, o nuteistieji prižiūrimi daugiau ar mažiau budrių prižiūrėtojų su konvojais toliau „migruoja“ ieškant jiems tinkamų gydymo sąlygų ir įstaigų.
Dar 2009 metais Vyriausybė patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metais planą, pagal kurį Lukiškių ligoninė turėjo būti perkelta į Pravieniškes, tokiu būdu sukuriant vieną, atnaujintą, ir standartus atitinkančią sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje nuteistieji turėjo būti gydomi. Ir be abejo, tinkamai saugojami.
Tačiau planai lieka planais ir šie darbai valstybėje yra neatlikti, o nuteistieji prižiūrimi daugiau ar mažiau budrių prižiūrėtojų su konvojais toliau „migruoja“ ieškant jiems tinkamų gydymo sąlygų ir įstaigų. O visuomenė stokoja saugumo jausmo ir jį praranda visada, kai tik sužino, kad šalia buvo nuteistasis.
Emocijos svarbu, tačiau šalia jų reikalinga ir veikti, realiai didinant tos pačios visuomenės saugumą. O sprendžiant šį klausimą paaiškėja, kad nuolatinių reformų ir niekaip nepasiekiamų rezultatų yra ne tik nuteistųjų sveikatos priežiūros srityje. Tam, kad visuomenė jaustųsi (ir būtų!) saugi, reikia galvoti ne tik apie tai, kaip nuteistąjį saugiai išgydyti ir tą darant jį dar izoliuoti, bet užsiimti veiksminga nuteistų asmenų resocializacija ir jų perauklėjimu. Reikia siekti, kad į laisvę atlikę bausmę ar pagal lygtinio paleidimo mechanizmą nuteistieji išeitų kaip visuomenės nariai, ne tik šalia kurių, bet ir su kuriais galima būtų gyventi. O tam reikia investuoti sunkų darbą ir žmogišką požiūrį. Už tai būtų atlyginta didesniu visuomenės saugumu.
Dr. Gytis Andrulionis yra Nusikaltimų prevencijos centro ekspertas, advokatas
