Įdomu, jog tas įmones, kurios dabar taip kremtasi dėl to, kad galbūt bus pažeista konkurencija („Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“), visai neseniai prie sienos buvo prirėmusi Konkurencijos taryba – ne dėl ko kito, o dėl konkurencijos pažeidimo. Iš pradžių skelbta apie kartelinius susitarimus, vėliau įmonės baustos baudomis už neteisėtą keitimąsi informacija (šį faktą pačios pripažino). Galų gale šis reikalas nuskendo teismuose, valdininkams kovojant su verslininkų advokatais taip pat sėkmingai, kaip krikščionys kovojo su liūtais Romos koliziejuje.
Regis, formaliai ir inertiškai veikianti Konkurencijos taryba užčiuopė tik ledkalnio viršūnę, o susitarimai išliko. Bent jau tai liudytų itin mažos, vienos mažiausių Europoje pieno supirkimo kainos. Atrodo, kad pieno perdirbimo bendrovės pagal gerą lietuvišką paprotį yra pasiryžusios leistinomis ir neleistinomis priemonėmis nuo savo tiekėjų ir partnerių pieno gamintojų nudirti devynis kailius. Kasdien iš Lietuvos į Lenkiją išvežama 200 tonų pieno, šiais metais paskersta 15 tūkst. karvių, nes mūsų pieno gamintojai nemato galimybės šio verslo plėtoti Lietuvoje. Taip pieno gamyba ilgainiui gali būti išvis sunaikinta, kaip jau atsitiko kai kuriems kitiems lietuviškiems produktams. Dar būtų gerai, jei mažos pieno supirkimo kainos nulemtų ir mažas pieno produktų kainas parduotuvių lentynose. Tačiau toli gražu taip nėra, mat pieno produktų prekyba – taip pat monopolininkų rankose.
„Laukinių Vakarų“ filosofija ir konkurencijos metodai vartotojui nieko gero nežada. Įsigalėjus monopolijoms prekių ir paslaugų kokybė krinta, o kainos kyla. Vartotojas atsiduria monopolijų gniaužtuose, kaip pranašas Jonas kadaise buvo patekęs į banginio pilvą.
Monopolijų įsigalėjimas turi ir daugiau pasekmių, bet apie jas Lietuvoje dar net nepradedama mąstyti. Didieji prekybos centrai užvaldė miestų ir miestelių centrus, sužlugdė smulkųjį verslą, išsiurbė lankytojų srautus iš istorinių senamiesčių. Menkai apmokestinamas monopolininkų pelnas naudojamas užsieninėms prabangos prekėms arba iškeliauja svetur, neprisidėdamas prie vietinės ekonomikos stimuliavimo. Monopolininkai spaudžia ne tik verslo partnerius – jie įgyja daug įtakos ir valdžioje, keičia politinį peizažą. Suklumpama nebent tada, kai gigantomaniški projektai viršija bet kokias fantazijos ribas („Leo LT“).
Neverta net klausti, kodėl mes, turėdami naftos perdirbimo įmonę ir atominę elektrinę, vieninteliai tarp Baltijos valstybių už benziną ir elektrą nuolat mokėdavome brangiau nei kaimynai. Konkurencijos taryba kadaise buvo užčiuopusi, kad „Mažeikių nafta“ Lietuvos didmenininkams parduodavo degalus už didesnę kainą nei latviams ir estams (mėginimai taikyti sankcijas, atrodo, irgi nuskendo teismuose). Ignalinos atominė elektrinė, nenumušdama kainų saviems vartotojams ir tiekdama pigią elektrą Baltarusijai, kėlė šios gretimos valstybės konkurencinį pranašumą. Apsirūpinimo alternatyvia elektros energija iniciatyvos ilgam buvo pristabdytos.
O koks yra valdžios vaidmuo? Jau matėme, kad bedantė Konkurencijos taryba pralaimi teismo procesus. Čia verta paminėti ir mėginimą restruktūrizuoti bei suskaidyti energetikos monopolininką. Atskiriant Rytų ir Vakarų elektros skirstomųjų tinklų įmones buvo gražiai suokta, kad atėjo laikas sektoriui gyventi konkurencijos sąlygomis, kad netolimoje ateityje vartotojai turės galimybę rinktis, iš kurio tiekėjo pirkti elektros energiją. Dabar energetikos ministras Arvydas Sekmokas aiškina, jog tinklus reikia vėl sujungti, nes... elektros vartotojams gali tekti mokėti skirtingą kainą! Spėkite, kaip bus „suapvalinta“ ta kaina vėl sujungus elektros tinklus: iki didesnės ar mažesnės lygio?
Dėmesio verta ir Vilniaus mero Viliaus Navicko iniciatyva – parduoti savivaldybės įmones, įskaitant „Vilniaus vandenis“, autobusų ir troleibusų parkus. Atrodo, po šitiek kartaus patyrimo (toje pačioje savivaldybėje – šilumos ūkio išnuomojimo kompanijai „Dalkia“ istorija) vis dar neišmokta pamoka, kad neverta tikėtis natūralius infrastruktūros monopolininkus priversti dirbti rinkos sąlygomis ir dar sąžiningai tarnauti visuomenės poreikiams.
