6.29 val., kai vaikai miegojo ir Izraelio jaunimas šoko Novos muzikos festivalyje, „Hamas“ sukėlė teroro bangą, kurios Izraelis dar nebuvo matęs. Daugiau nei 3000 teroristų įsiveržė į Izraelio bendruomenes, įvykdydami žiaurumus, kurių neįmanoma aprašyti. Jie nužudė 1200 nekaltų žmonių, daugelį jų groteskiškiausiu būdu – nukirsdindami galvas, išprievartaudami, išžudydami ištisas šeimas.
Šios dienos poveikį jaučiame ne tik mes, esantys Izraelyje, bet ir 251 įkaitų šeimos, iš kurių 101 tebėra Gazoje. Jie išgyvena didžiules kančias, o jų šeimos apie juos nieko nežino. Jų skausmas nuolat primena tą didžiulę kainą kurią mokame už terorizmą.
Viena iš neįsivaizduojamų tos dienos siaubo istorijų yra Idanų šeimos drama iš kibuco Kfar-Aza. Tėvas, fotožurnalistas Roy'us Idanas, prieš grįždamas į namus užfiksavo įsiveržimą į šeimos būstą, kur glaudėsi jo žmona Smadar ir trys jų vaikai – Michaelas, Amalia ir trejų metų Abigail. Per kelias minutes Smadar buvo nušauta, o Rojus, laikantis Abigail, buvo nušautas prie įėjimo į jų namus. Abigail per stebuklą išgyveno, pabėgo pas kaimynus, bet kartu su jais – Brodetzų šeima ją pagrobė „Hamas“.
Jos broliai ir seserys Michaelas ir Amalia praleido valandas slėpdamiesi spintoje, kol atvyko kareiviai. Abigail buvo paleista po 51 dienų nelaisvėje.
Mąstydami apie šią tragediją taip pat turime prisiminti, kad tai ne tik Izraelio užpuolimas. Tai kova tarp tų, kurie šlovina mirtį ir tų, kurie yra pasišventę gyvenimui. Tai karas tarp civilizacijos ir barbarizmo, peržengiantis sienas ir religijas. „Hamas“, „Hezbollah“ ir jų rėmėjai Irane kelia pasaulinę grėsmę vertybėms, kurios mums brangios – laisvei, orumui ir žmogaus gyvybės šventumui.
2023 m. spalio 7 d. nebuvo atstiktinis, pavienis įvykis. Po jo sekė išpuoliai Izraelio šiauriniame fronte, kur dėl „Hezbollah“ agresijos buvo priversti palikti namus beveik 100 000 civilių. Platesnis konfliktas, paskatintas Irano įtakos, atvėrė frontus visame regione. Praėjusią savaitę Iranas paleido šimtus balistinių raketų į Izraelį per didžiulę ataką iš oro.
Izraelio išlikimas priklauso ne tik nuo mūsų kariuomenės pastangų, bet ir nuo tarptautinės bendruomenės paramos, įskaitant draugus, tokius kaip Lietuva, kurių solidarumas buvo ypač jaučiamas pirmosiomis dienomis dienomis po atakos. Spalio 10 d. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, remiančią Izraelį, šio gesto – nepamiršime.
Naršydami po tos tamsios dienos padarinius turime prisiminti, kad nors sieksime taikos, Izraelis darys viską, ko reikia, kad apsaugotų savo piliečius. Mūsų kova yra ne tik už išlikimą – ji yra už ateitį pasaulyje, kuriame gyvybė yra branginama, o ne naikinama.
Kadangi ką tik pažymėjome Rosh Hashanah, žydų Naujuosius metus, šį apmąstymą užbaigiu malda už ateinančius metus. Po to, kas neabejotinai buvo vieni tamsiausių metų mūsų istorijoje, tikimės geresnės ateities. Tradicinio žydų palaiminimo žodžiai skamba taip: „Tegu baigiasi šie metai ir jų prakeiksmai, o prasideda nauji metai su palaiminimais“.
