Kovodami su koronaviruso pandemija susidūrėme su daugybe iššūkių. Vienas svarbiausių – finansų trūkumas sveikatos priežiūros sektoriui. Tiesa, kritinėje situacijoje sugebėjome rasti lėšų naujos infekcinių ligų ligoninės statybai, brangiai medicininiai įrangai ir vaistams. Net sugebėjome rasti finansų šaltinį, kad išmokėtume papildomas išmokas medicinos darbuotojams, dirbantiems „raudonojoje“ zonoje.
Tai leido apmalšinti netikėtai atsivėrusias žaizdas, bet įsisenėjusios sveikatos sistemos opos – lėšų trūkumas ligoninių infrastruktūros modernizavimui ir optimizavimui, poreikis kelti gydytojų ir kito sveikatos priežiūros įstaigų personalo atlyginimus – niekur nedingo.
1. Didesnis finansavimas
Situaciją dar labiau aštrina visų rinkoje esančių prekių ir paslaugų brangimas. Sveikatos įstaigos kiekvienų metų pradžioje planuoja savo išlaidas. Darbuotojai atlieka reikalingų prekių ir paslaugų rinkos analizę, kurios pagrindu ir yra planuojamos išlaidos kitiems metams, tačiau, kaip rodo praktika, vis dažniau tenka nutraukti viešųjų pirkimų procedūras dėl tiekėjų pasiūlytų per didelių kainų, nes praėjusių metų gruodžio mėnesio kainos žymiai (net kartais) išaugo vos per pirmąjį metų ketvirtį.
Kalbėdama apie gydymo įstaigų pirkimus turiu omenyje ne tik vaistus ir medicininę įrangą, bet ir įvairias vienkartines priemones (kurių kainos pandemijos akivaizdoje žymiai padidėjo), maisto produktus pacientų maitinimui, patalynę ir jos skalbimo paslaugas, rangos darbus infrastruktūros modernizavimui, medicininės įrangos remonto paslaugas.
Dar gydymo įstaigos privalo savo įstaigose užtikrinti kibernetinį saugumą, sklandų pacientų aptarnavimą bei sudaryti šiuolaikiškas darbo sąlygas darbuotojams, o tai reikalauja įsigyti brangius IT sprendimus ir užtikrinti atitinkamos infrastruktūros veikimą. Negana to, yra aibė kitų reikalingų prekių ir paslaugų pirkimų. Sparčiai augančios jų kainos gydymo įstaigoms sukuria rimtų iššūkių.
Norėdama užtikrinti normalų sveikatos sistemos funkcionavimą Vyriausybė turėtų išsikelti labai svarbią strateginę užduotį – planuojant kitų metų biudžetą padidinti sveikatos apsaugos sistemos finansavimą ir užtikrinti konkurencingus atlyginimus gydytojams bei slaugytojams.
2. Telemedicinos plėtra
Kita pokyčiams pribrendusi sritis sveikatos priežiūros sistemoje yra sveikatos priežiūros paslaugų aktyvumas. Tuo metu, kai šalies kaštai ir rezervai buvo/yra nukreipti į pandemijos suvaldymą, reikėjo laikinai sumažinti planuojamos medicininės priežiūros, medicininės apžiūros ir prevencinių programų bei pirminės sveikatos priežiūros apimtį. Pradžioje – ketvirčiui, paskui – geram pusmečiui, o rudenį nežinia kaip bus.
Kita pokyčiams pribrendusi sritis sveikatos priežiūros sistemoje yra sveikatos priežiūros paslaugų aktyvumas.
Pandemijos laikotarpis taip pat aiškiai parodė skaitmeninių technologijų svarbą sveikatos apsaugai, pavyzdžiui, atsirado telemedicinos poreikis. Tai yra brangi investicija, bet be jos tiesiog prapulsime. Ir tokias technologijas diegti turime ne atskirų gydymo įstaigų lygiu, o šalies mastu, užtikrinant pacientų konsultacijas, gydymą ir savalaikes intervencijas. Štai į ką – į telemedicinos poreikį kuo greičiau turėtų atkreipti dėmesį mūsų valdžios atstovai.
3. Daugiau epidemiologų
Žinoma, šiuo metu Vyriausybė sprendžia nelegalių migrantų iššūkį, bet COVID-19 virusas neatostogauja, jis užtikrintai plečiasi naujomis pavojingomis atmainomis, todėl negalime atsikvėpti, kad rudenį ir vėl „neištiktų“ šokas, griežtas karantinas ir neprieinama medicina.
COVID-19 ir panašūs virusai niekur nesitrauks, todėl turime būti budrūs ir pasiruošę veikti. Šiuo metu stebime infekcinių ligų gydytojų ir epidemiologų stoką, kurios, akivaizdu, negalime sau leisti. Priešingai – turime didinti jų skaičių, skatindami valstybės finansuojamomis studijų vietomis ir praktika. Ši atsakomybė gula ant Sveikatos apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pečių.
Šiuo metu stebime infekcinių ligų gydytojų ir epidemiologų stoką, kurios, akivaizdu, negalime sau leisti.
4. Grėsmių valdymo sistema
Nė viena pasaulio šalis nebuvo pasirengusi pandemijai. Pandemija sukėlė daugybę iššūkių viso pasaulio nacionalinėms sveikatos sistemoms, visų pirma, dėl nepakankamo pasirengimo mobilizacijai, susidūrus su didelėmis biologinėmis grėsmėmis. Pandemija parodė, kad valdžios institucijos turi būti pasirengusios reaguoti į visuomenės poreikius, sistemingai ir be šoko, užtikrinant ekonomikos, sveikatos sistemos bei kitų raktinių sričių veikimą.
Šiandien įgijome neįkainojamos patirties kovodami su COVID-19 virusu, todėl privalome, turiu omeny ne tik gyventojų sąmoningumą, bet visų pirma – valdžios institucijų kompetenciją, atsižvelgti į sunkios situacijos pamokas ir veikti aktyviai. Būtina turėti lanksčią ir valdomą sistemą, skirtą reaguoti į visą grėsmių spektrą, kuria gali tapti bet koks naujas iššūkis.
Dar ilgai mokslininkai ir analitikai narplios šiuos neįprastus metus šiuolaikinėje žmonijos istorijoje, pateiks įvertinimus bei suskaičiuos nuostolius (visų jų vis dar nežinome). Tai ne tik finansiniai praradimai ir naujos globalinės ekonominės krizės šmėkla, tai – žmonių gyvybių klausimas. Mes dar nežinome, nors nujaučiame, kokio masto praradimai laukia dėl neatliktų profilaktinių tyrimų, dėl atidėtų operacijų ir vizitų pas gydytoją, dėl neišrašytų vaistų, dėl nutraukto gydymo.
Infekcija buvo, yra ir bus, ji niekur nedings. Ir kai tik atsipalaiduosime ir įsivaizduosime save kaip gamtos šeimininkus, vienas mažas virusas per pusmetį parodys, ko vertos visos mūsų nanotechnologijos ir skrydžiai į kosmosą.
