Panašus pajautimas ir šiandien grąžo rankas. Dėl tos pačios ištikimybės tikėjimui, dėl kurios Didysis inkvizitorius pasiuntė Kristų myriop.
Taip nesirūpinti ateitimi – Lietuva – gali tik bet kokį sąlytį su tikrove praradę žmonės.
Kalbame apie pažangą, apie ėjimą į geresnį rytojų, dažnai apeidami savą žmogų kaip nepakankamai protingą susiorientuoti kratančiomis aplinkybėmis. „Mąstymo spragos“, – numojama ranka. Nekalbama apie mokinių poreikius. Visiškai ignoruojami mokytojai – tarsi jie savaime turėtų suprasti, kad būti kukliam ir tylėti – aukštos dvasios kultūros žymė. Šiandien mokinys tėra fasadas tarptautinėje platformoje Lietuvai atrodyti gerai. Kito paaiškinimo nerandu. Taip nesirūpinti ateitimi – Lietuva – gali tik bet kokį sąlytį su tikrove praradę žmonės.
Tą rodo vienas vienintelis rodiklis – dabartiniai švietimo sistemos architektai stovi kitapus mokyklos. Tai tas pat, kas stovėti ežero pakrantėje ir grožėtis tyvuliuojančiu vandenimi. Bet neįbristi. Nes žinai, kad dumblo gali būti iki kelių. Mažų mažiausiai. Todėl geriausia būti romantiku – žiūrėti, atsidusti demonstratyviai, tarsi rūpėtų, nelyg gaila būtų. Ir grįžti į patogią buitį, griežtai – įstatymiškai! – apibrėžtą, reglamentuotomis darbo valandomis. Ir leisti sau darbo dienai dar nesibaigus viešai pareikšti – aš turiu teisę į poilsį.
Leiskite ta proga ir man pareikšti: „Reikalauju sau teisės Žmogumi būti“ (Kubilius, V. Kazio Borutos kūryba). Taip, reikalauju, kad mokytojas būtų suvoktas kaip žmogus, o ne antžmogis. Ir to reikalauju oficialiai. Dokumentaliai, nes šiandien mūsų kultūroje dokumentas, o ne žmogus yra pamatas. Gaila tik, kad tas dokumentas nebėra Biblija.
Esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Esu viena iš tų žmonių, kurie augina Lietuvą. Esu ta, kuri nuo mūsų tautos pamato nušluosto dulkes.
Esu mokytoja. Esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Esu viena iš tų žmonių, kurie augina Lietuvą. Esu ta, kuri nuo mūsų tautos pamato nušluosto dulkes. Esu ta, kuri jauną žmogų atveda prie kultūros lango ir gerai įsižiūrėti liepia. Galiu vardyt ir vardyt (ir be jokio susireikšminimo). Svarbiausia – didžiuojuosi, kad esu šios misijos dalis. Ir niekada nesutiksiu, kad mokykla – paslaugų teikėja, o mokytojas – aptarnaujantis personalas.
Pastaruoju metu nuolat iškyla įvairių rodiklių svarba. Vejamasi, lekiama paskui svečias šalis ir, kuo toliau, tuo dažniau į tas šalis išvykstama. Konkurencija. Tas nepakitęs savivertės klausimas, kada kaimyno kieme ir žolė žalesnė. O ar nėra geriausia konkuruoti pačiam su savimi ir įrodyti sau, kad galiu būti geresnis nei pernai? Vis dėlto, jeigu rodikliai iš tiesų kažką švietimo srityje rodo, pamėginsiu ir aš pakalbėti rodikliais.
Laikas pasauliui pažinti ir praturtėti
Du dalykai, labiausiai praturtinantys žmogų, – skaitymas ir kelionės (kažkas taip pasakė). Įsivaizduokite, kad keliaujate į svečią šalį. Kiek laiko turėtų trukti kelionė, kad pajustumėte vietovę? Kad įsigyventumėte į to krašto tikrovę? Kad spėtumėte paragauti tikro – namų – maisto? Kad liktų laiko tiesiog sėdėti ir stebėti to krašto žmones? Ar užtektų, tarkim, 80 minučių, kad Roma taptų savastimi? Kad galėtumėte drąsiai sakyti – štai, miestas, kurį pažinau, kurį supratau ir kuris nuo šiol neatsiejamas nuo mano, kaip tautos nario, kaip valstybės piliečio, esybės? Neužtektų? Keista.
O dabar įsivaizduokite, kad literatūros kūrinys – pasaulis, į kurį keliaujate. Kurį turite (privalote!) prisijaukinti.
Kalbėsiu apie privalomą literatūrą mokykloje.
Metodinėse rekomendacijose mokytojui, dirbančiam su vidurinio ugdymo programa, siūloma mokiniams skirti rašyti rašinius kone kas mėnesį. Vieną rašinį rašyti užtrunka keturias valandas. Tiek, kiek trunka egzaminas. Kadangi 11-12 kl. skiriamos penkios arba šešios savaitinės pamokos, vadinasi, vieno rašinio rašymas atima didžiąją pamokų dalį, kuri galėtų būti skiriama raštingumui ugdyti arba vieno autoriaus kūrybai aptarti. Grubiai tariant, 11-12 kl. yra 36 autoriai, kurių tekstus privalu aptarti, vadinasi, per metus – 18 autorių kūriniai. Mokslo metai apytiksliai trunka 35 savaites, tad aštuoniolikos kūrėjų veikalams analizuoti laiko tarsi turėtų pakakti. Ir dar liktų rašiniams.
Viskas būtų gerai, jei nebūtų bet. Lietuvių kalbos ir literatūros programa nėra suderinta su istorijos ugdymo programa.
Viskas būtų gerai, jei nebūtų bet. Lietuvių kalbos ir literatūros programa nėra suderinta su istorijos ugdymo programa. Bėda ta – lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programa sudaryta taip, kad be istorinio konteksto tinkamo kūrinio supratimo nebus, norint gauti aukščiausią įvertinimą. Mokytojui reikia bent dviejų pamokų, kad būtų pristatytas ne tik kontekstas, bet ir kūrėjo asmenybė. Vadinasi, iš 5-6 savaitinių jau lieka tik 3-4.
Abejoju, ar kuris nors save gerbiantis mokytojas ar literatūros specialistas drįstų teigti, kad įmanoma išnagrinėti Adomo Mickevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino ar Antano Škėmos tekstus per 3-4 pamokas taip, kad būtų įdomu, kad mokinys augtų kaip asmenybė ir šaknytųsi į savą kultūrą. Vėlgi tas nelemtas bet: 3-4 pamokų vien literatūrai skirti negalima, nes tada nelieka laiko raštingumui; o pasirengimas rašiniams? Susidaro bent jau 2 savaitinės pamokos. Vadinasi, kūriniui lieka vos 1-2 pamokos per savaitę.
Žinoma, kadangi (logiškai paskaičiavus) vieno autoriaus kūrybai tarsi numatytos dvi savaitės, galima būtų teigti, kad per dvi savaites susidaro 3-4 pamokos. Pakartosiu prieš tai buvusią mintį klausimo forma – ar įmanoma išnagrinėti Adomo Mickevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino ar Antano Škėmos tekstus per 3-4 pamokas taip, kad būtų įdomu, kad mokinys augtų kaip asmenybė ir šaknytųsi į savą kultūrą? Ką tokiu atveju daro mokytojai? Nerašo rašinių. Ir savaitinių pamokų skaičius nėra vienintelė priežastis.
Chirurginė intervencija per valandą?
Įsivaizduokite, kad jums turi būti atliekama kad ir planinė operacija. Gydytojas, kažkada studijavęs, jau dešimtmetį verčiasi praktika. Paskutinį sykį tokio pobūdžio operaciją atliko prieš kelerius metus. Dabar tenka grįžti prie to, kas kažkada pradėta. Ką gi – 10 minučių pasiruošia, įlekia į operacinę, kelias minutes paklausinėja, verčia ant stalo, keliais staigiais judesiais atveria tą kūno vietą, kuri reikalinga, ir daro tai, ką prisimena esant teisinga. Juk kažkada tą jau darė. Visai procedūrai skyrė 60 minučių.
O dabar įsivaizduokit, kad operavo smegenis arba širdį. Ar žinodami visa tai iš anksto, eitumėte pas šį gydytoją ramiai nusiteikę? Bet gydytojas turi pasiteisinimą – tik tiek laiko skirta, nes prie palatos jau kitas pacientas su lagaminu sėdi, o ir moka tik tiek. Nežmoniška? Baikit, kasdienybė.
O dabar įsivaizduokite mokytoją, kuris dirba tokiu ritmu. Ir operuoja smegenis. Arba širdį.
O jeigu įsivaizduotumėte kitą scenarijų – gydytojas negali atlikti operacijos, nes neturi priemonių. Tad, jei norite būti sveikas, atneškite viską, ko gali prireikti. Ir dar kelis maišelius savo grupės kraujo, dėl visa ko. Ką kaltintumėte? Gydytoją? O kuo jis čia dėtas?
O dabar įsivaizduokite mokytoją, kuris dirba tokiu ritmu. Ir operuoja smegenis. Arba širdį. Turėdamas tiek pat laiko, kartais ir dar mažiau. Be to, priemonių taip pat neturi. Kalbama apie naujų technologijų taikymą ugdymo procese. Atsipeikėkit. Mokytojas perka viską iš savo kišenės: rašiklius, popierių, segtuvus, žirkles, klijus, metodinę literatūrą, užduočių sąsiuvinius ir kt. Savo lėšomis vyksta į kvalifikacijos kėlimo renginius, jei apskritai mokyklos valdžia leidžia tobulėti. Juk kartais dėl lėšų stygiaus mokytojas net negali kelti kvalifikacinės kategorijos.
Jei tokie principai taikomi švietimo srityje, taikykime juos visur – jokių kvalifikacijos kėlimo seminarų gydytojams; tinkami ir įprasti diagnostikos ar gydymo metodai; jokių komandiruočių valdininkams; jokių lėšų policininkams ir gaisrininkams (pala, jie ir taip jų negauna). Nuo šių metų priimtos naujos Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programos. Ar kas nors suskaičiavo, kiek mokyklų pasiekė nauji vadovėliai? Ar kas nors išleido valstybės lėšomis kokių nors pagalbinių priemonių mokytojams ir mokiniams, kad jie galėtų dirbti? Čia ir kyla rinkliavų skandalai. Kopijos – mokamos; knygos – mokamos.
Žinoma, galima sėdėti ir rašyti diktantus. Tik. O skaitymo malonumas? Grąžinti grąžino į programą seniai nurašytus autorius. O kur jų knygos? Nėra net saugyklose. Kaip skaityti? Internetas. Atvažiuokite, mielieji, į kaimą. Ne atostogauti nusiteikę basomis po pievą pabraidyti. Atvažiuokite dirbti į kaimo mokyklą. Pabūkite lietuvių kalbos mokytojais. Sudarysime tokias pat sąlygas – jokių priemonių, menkas atlyginimas ir daug priekaištų, kad prasti rezultatai. Netinka? Keista.
Pabūkite lietuvių kalbos mokytojais. Sudarysime tokias pat sąlygas – jokių priemonių, menkas atlyginimas ir daug priekaištų, kad prasti rezultatai. Netinka? Keista.
Kalbėdami apie šiuolaikinį mokymą, teoretikai, nedirbantys ar niekada ir nedirbę mokyklose svaido akmenis į pedagogus, kurie dirba pasenusiais metodais. Naujas lozungas – jauni pedagogai. Panašiai kaip elektrifikacija visiems. Siūlau pirma nusilenkti tiems pedagogams, kurie šiuo metu dirba. Ir drįsta kartais nepaisyti šiuolaikinės pedagogikos išverstakailių kliedesių. Štai kodėl.
PISA tyrimai. Mokytojai žino, su kuo valgoma ši druska. Matuojami mokinių pasiekimai. Kaip tai susiję su pamokų veiklomis? Reikia atkreipti dėmesį į pamokos struktūrą: pamokos pradžioje 2-5 minutės prisiminti, ką veikė praeitą pamoką; 3-4 minutės sudominti naujos pamokos tema; 7-10 minučių – naujai medžiagai pateikti; 8-12 – praktinei veiklai; tarp medžiagos pateikimo ir praktinės veiklos dar turėtų būti 1-2 minučių pertrauka protui; tada 10-12 minučių skiriama patikrinti, kaip mokiniams sekėsi atlikti užduotis; reikia pamatyti kiekvieną mokinį (25-32 mokiniai), atsižvelgti į jo individualius gebėjimus, mokymosi stilių, emocinę būklę ir t. t.
Galiausiai 2-3 minutės pamokos apžvalgai, kad būtų trumpai aptarta, ką mokėsi; 2-4 minutės pamokos refleksijai; jei skiriama užduočių atlikti namie, dar 1-2 minutės komentarams. Medžiagai aptarti, grubiai tariant, skiriama 20 minučių. Prisiminkime, kad vieno autoriaus kūrybai aptarti skiriamos 3-4 pamokos. Matematika paprasta – iš viso nuo 60 iki 80 minučių. Tai daug ar mažai, kad spėtume pagal PISA?
Žmogus gali būti produktyvus iki 12 valandų per dieną. Ir, matyt, geriausiu atveju. Įprasta manyti, kad darbo diena trunka apie 9 valandas per dieną, įskaitant pietų pertrauką. Žinoma, galima dirbti viršvalandžius, jeigu jie apmokami.
Mokytojo profesija išsiskiria iš kitų savo emociniu turiniu (negražiai pavadinant – pavojingos darbo sąlygos). Kadangi išgyventi turint 18 kontaktinių valandų praktiškai neįmanoma, mokytojų krūvis dažnai viršija įprastą normą – 20-28 val. Vis dėlto ne kiekvienoje ugdymo įstaigoje pakanka išteklių, o kartais ir mokinių tokiam krūviui sudaryti. Ypač provincijoje. Ten mokytojai laksto iš vienos mokyklos į kitą taip ir nepriklausydami konkrečiai bendruomenei. Tokia pasaka – nei nuogi, nei apsirengę, nei su dovanom, nei be dovanų. Dar galima pridėti – nei su pinigais, nei be pinigų, mat kaimo mokyklos išsidėsčiusios kartais ir keliasdešimt kilometrų spinduliu. Transporto išlaidų niekas neapmoka. Tad dirbi tam, kad galėtum apmokėti savo darbo išlaidas. Juk darbo priemonėmis mokytojai taip pat aprūpinami kone išimties tvarka. Kaip kad kokiais 1992 metais.
Tad dirbi tam, kad galėtum apmokėti savo darbo išlaidas.
Įsivaizduokim, kad mokytojas turi po 5 pamokas kasdien. Vadinasi, 25 kontaktinės valandos per savaitę. Jeigu turi auklėjamąją klasę – dar papildomai 3-5 valandos per savaitę. Pradėkim nuo pamokų. Norėdama pasiruošti pamokai, kartais užtrunku 15 minučių, kartais – 4 valandas ir daugiau. Kodėl taip skiriasi pasiruošimo laikas? Paprasta – nosinių raidžių rašyba tarsi nekinta, tad ir laiko prisiminti pakanka.
Bet tai akademinė dalis. O metodika? Jei paliekam pamoką tiesiog darbinę – tiek to, gana ir 15 minučių. Vis dėlto šiandien nuolat generuojama idėja pamokos medžiagą pateikti taip, kad vaikas ne tik patirtų sėkmę, bet ir malonumą; visa tai atima mažų mažiausiai valandą ir daugiau, mat reikia apgalvoti įvairias pamokos veiklas, numatyti strategiją, kaip tą pamoką įgyvendinti, parengti įvairių mokymosi lygių ir stilių užduotis, apskaičiuoti laiką, kad būtų įmanoma spėti visa tai patikrinti; ir dar daugybė kabliukų. Sutikit, nei 15 minučių, nei valandos tam nepakanka.
O jeigu kalbame apie romaną, kurį paskutinį kartą analizavai su mokiniais prieš 3 ar 4 metus, – kiek laiko turiniui ir papildomai medžiagai prisiminti reikia? Ne valandos. O kur dar bandymas sekti naujausius tyrimus, spėti į naujovių traukinį. Linksmiausia tai, kad už pasirengimą pamokai mokama vos 10 minučių. Planas – o gal imkime ir dirbkime remdamiesi oficialiais rodikliais? Jeigu mokama tik už 10 minučių, tad ir pamokos paruoškime tik tiek, kiek spėjame. O toliau – beliks apmaudžiai skėsčioti rankomis. Ir dar cituoti oficialius dokumentus, kurių pagrindu veikiame. Juk turbūt valstybė nedrįs teigti, kad mokytojas turėtų nepaisyti įstatymų? Drįs.
Savanorystė – naujausias besiritinėjančios Lietuvos trendas
Puola. Mus vis kas nors puola. Tik ar yra didesnė engiamoji ir uzurpuojančioji jėga nei savi? Galiu pasiūlyti atsakymo variantą – rinkitės: vergystė, baimė, laisvės iliuzija. Stenėdami laukiam, kol kas nors rasis šiame apleistame sode ir pataisys sugedusį laiką. Bet kiek metų praėjo, o usnys ir dilgėlės toliau želia. Ir nieko. Praeis. Tik įdomu – kas? Turbūt mes. Šiame praeinančiame pasaulyje, nieko nepakeitę, nieko neišmokę. Ne tik patys, bet ir kitų.
Ir nieko. Praeis. Tik įdomu – kas? Turbūt mes.
Savanoriai eina ginti valstybės. Savanoriai eina tvarkyti apleistų miestų. Savanoriai gelbsti tuos, kuriuos valstybė paliko, – seneliai, be dėmesio, be jėgų, be savivertės. Ją atidavė mainais už tą Lietuvą, kuri šiandien ant jų lipa ir švęstais žodžiais barstosi tarsi pelenais. O kiekvieno sąmoningo lietuvio širdyje (be patoso) tie žodžiai iš skausmo raitosi. Ir gaila, kad tie žodžiai vis dar nesugeba virsti kardu. Varpas dar retsykiais suskamba: Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite... Bet tarsi skiria pykčio upė – vienoje pusėje skamba, kitoje – tylu. Ir nei gandro, nei kalenimo, nei rugių. Tad lieka tik arklas. Ir gaila, bet rankose vis mažiau jėgos suspausti jį ir išarti tą vagą, tiesią kaip sąžinė.
Taisydama mokinių darbus taip pat savanoriauju. Prievarta. Nes turiu sąžinę. O ji šiandien tampa tiesiog kilpa po kaklu. Sąžinė neleidžia likti konkurencingam gražėjančiame pasaulyje. Kodėl? Paprasta – norėdama (tarsi tai tik mokytojo asmeninis įsipareigojimas), kad mokinys praktiškai atliktų tai, ką programos kūrėjai teoretikai sukrovė ant pečių, ruošdamasis niekingam ir nieko nepatikrinančiam egzaminui, turiu skirti rašto ar kitokio pobūdžio darbų. Juos būtina peržiūrėti, tikrinti, (į)vertinti. Tada privalu matuoti pažangą. Kiekvieno mokinio. Tada sudaryti visas galimybes taisyti darbus. Ir vėl iš naujo juos peržiūrėti, tikrinti, (į)vertinti.
Vienam mokinio darbui (tik) peržiūrėti (nes daugiau nepakanka resursų) oficialiai skiriamos vos 2 minutės. O prie mokinių rašinių praleidžiu po 15 valandų. Ir tai tik vienos klasės darbai. Apmokamas 60 minučių darbas. Visi piktinasi mokytojo požiūriu. Bet tai rodikliai. Kodėl vieniems leidžiama kalbėti skaičiais? Kodėl vieniems oficialūs dokumentai yra svariausias argumentacijos pagrindas, o kitiems – moralinio skurdumo (o gal net nuopuolio) ženklas? Skaitome ir piktinamės, kad gydytojas į mus net nepažiūri, tik pildo ir pildo dokumentus, mažai tesidomi žmogumi ir t. t. O ar kas pasidomėjo, kodėl? Rodikliai. Tie patys rodikliai matuoja profesionalumą ir žmogiškumą. Tik nei gydytojai, nei mokytojai negali piktintis. Juk jie pasirinko sėdėti ant tokios šakos. Tik gaila, kad sąžinė šiandien tapo tuo pjūklu, kuriuo tą šaką kasdien po truputį kiekvienas save gerbiantis (?) specialistas pjauna.
O prie mokinių rašinių praleidžiu po 15 valandų. Ir tai tik vienos klasės darbai. Apmokamas 60 minučių darbas.
Auklėjamoji klasė – tai ir gyvybė, ir negalia mokytojo darbe. Gyvybė – jautiesi žmogumi tarp žmonių. Kuriems rūpi ir kurie rūpi. Augantys žmonės – atpildas; bet visa, kas stiebiasi į viršų, meta šešėlį.
Skiriamos 3-5 savaitinės valandos auklėjamajai veiklai – tas pat, kas gyventi pasaulyje kartais praveriant langą, bet niekada neišeinant laukan. Kadangi biurokratinis mechanizmas įsitvirtinęs labiau nei bet kokia vertybė, šiam galvakojui (nes juk biurokratija nuo galvos ir prasideda; ne veltui mokyklose galva ir pradeda pūti pirmiausia) visur ir visada teikiamas pirmumas.
Šiuo metu itin dėl švietimo įstaigas sukrėtusių skandalų spurtavimas dokumentacijos srity toks, koks buvo sovietiniais laikais kolūkių pirmenybėse. Tikrinimas, stebėjimas, apklausos, auditas, analizės ir kt. – jau ir taip vėžio apimtos sistemos metastazės. Ir didžioji dalis darbo gula ant auklėtojo pečių. Užpildyti klasės ataskaitą; parengti ataskaitą apie kiekvieną mokinį; pasikalbėti su kiekvienu mokiniu; informuoti tėvus kasdien dėl iškilusių sunkumų; pasidžiaugti pasiekimais; pasiteirauti kasdien apie neatvykusio mokinio būklę; kasdien informuoti tėvus apie pavėlavusius, netinkamai pasielgusius mokinius.
Mokinių klasėje 30. Ir esu ne tik auklėtoja, bet ir mokytoja dalykininkė. Visus šiuos darbus turiu atlikti ir kaip mokytoja su kitų klasių mokiniais. Garantuoju, kad dar ką nors pamiršau. Kodėl? Nes nebepajėgiu atsilaikyti prieš beprasmybės šturmą. Ir visa tai ateina iš tų kraštų, kur nė vienas specialistas, lopantis švietimo sritį, nedirbo mokykloje. Arba labai greitai iš jos pabėgo.
Antitezės, arba Vietoj išvadų
Dabar toji dalis, kurioje turėčiau išdėstyti veiksmų, kaip gerinti situaciją, planą. Galėčiau pasakyti – man už tai nemoka (deja, ir pasakiau). Savanoriauju:
- Sumažinkite privalomų skaityti tekstų skaičių. Kitaip – sumažinkite privalomų autorių skaičių.
- Pakeiskite VBE, juk tik vienetai renkasi humanitarinį profilį. Svarbiausia – raštingas žmogus. O raštingas žmogus – sąmoningas žmogus.
- Pakeisti kalbėjimo įskaitų organizavimo ir vykdymo tvarką. Dabar tai tiesiog oficialus valstybės apiplėšimas – šešėlinė ekonomika klesti: įskaitų temos, planai, kalbos parduodamos viešai. Na, yra paaiškinimas, kodėl tai vis dar vyksta, – kažkam tai naudinga, dėl to situacija ir nekinta.
- Apmokėti už pasiruošimą kiekvienai pamokai mažų mažiausiai tiek, kiek trunka pati pamoka.
- Apmokėti darbų tikrinimą apskaičiavus sugaištą laiką įgyvendinant programose numatytas veiklas.
- Išleisti metodines priemones tiek mokytojams, tiek mokiniais, tiek mokinių tėvams, kaip dirbti pagal tarpdisciplinines lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programas.
- Nustoti kaitalioti VBE vertinimo kriterijus kasmet.
- Mokyklose įsteigti teisininko pareigybę. Kodėl visose įmonėse ir įstaigose tokio profilio specialistai dirba, o mokyklose, kurių net ne visi darbuotojai turi teisę priklausyti profesinėms sąjungoms, viskas palikta savieigai? Čia mokytojas yra ir vadybininkas, ir psichologas, ir teisininkas, ir medikas, ir filosofas, ir stalius, ir t. t.
- Ir pasirūpinkit emocine / psichine mokytojų sveikata. Juk nenorite dar daugiau nestabilumo ateityje? Bet gal klystu. Spręskite patys.
Vis dėlto, kad ir kas būtų, mokykla turi neišplėšiamą traukos jėgą. Ji sugeria žmogų, kuris ten yra liudyti gyvenimą.
Betgi traukia kaip drugį liepsna,
Kaip savižudį aukštas kelintas. (Strielkūnas, J. ligi dvyliktos)
Bjaurastis tvinsta į mus kasdien. Patys ją traukiam, nors nuo jos ir bėgam. Gal taip sutvarkytas pasaulis, kuriame Nebuvo laimės ir nebus, nebus. Nejauku taip galvoti.
Bet esti —
Bet esti tokių valandų ypatingų,
Kada nežinai, nei iš kur, nei dėl ko
Krūtinę užplūsta toks giedras ramumas
Ir toks palengvėjimas, kad nejučiomis
Kartoji tą vieną vienintelį žodį:
Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie... (Mykolaitis-Putinas, V. Keliai ir Kryžkeliai)
Nevilties akimirkomis, kuriomis persunkta mokytojo kasdienybė, telieka remtis į save. Ir į Dievą. Mokydami vaikus apie kūrinių veikėjų atsigręžimą į gamtą, patys nebespėjame ja pasidžiaugti. Ačiū, kad iš mūsų tai atėmėte.
Kada susvyruoja tikėjimas net ir savimi, lieka tik medžiai.
Ir vis dėlto, Mokytojau, nenuleisk rankų.
Medžiais tikėk, / Savim, vandeny atspindėta, tikėk. (Martinaitis, M. Debesų lieptais: Eilėraščiai)
