Kas nutiko, kad visokie socialiniai reikalai tapo tokie neprestižiniai? Tarsi jų išvis nereikėtų, tik kad nebeleidžiama senelių su rogėmis išvežti į mišką. Socialinis darbas, socialinė parama, socialinės paslaugos, socialiniai mokslai, kaip ir socialinių reikalų komitetai bei socialinius prioritetus akcentuojančios politinės partijos, tapo tokios nemadingos, pasenusios ir neaktualios, kad palyginus su gyvybės mokslais, inovacijomis, lazeriais, aukštos pridėtinės vertės sektoriais, tapo nebevertos nei visuomenės, nei politikų dėmesio. Gyvenam pokyčių laikais ir tie pokyčiai reikalauja naujų sprendimų – tokia yra naujųjų laikų paradigma, kuria pateisiname nelygybę įvairiuose visuomenės gyvenimo srityse.
Net pradedantis influenceris žino, kad neverta reklamuoti to, kas jo sekėjams visai neaktualu. Tai žino ir politikai. Todėl ir COVID-19 pandemijos įkarštyje atsirado verslo gelbėjimo, o ne socialinių paslaugų gelbėjimo planas. Uždarytos kavinės ir kirpyklos visuomenei buvo didesnis iššūkis negu uždaryti neįgaliųjų dienos centrai. Ką reiškia gyventi porą mėnesių nesikirpus, daugelis žinome – nepatogu. Bet tikrai mažai kas žino, ką reiškia du mėnesius būti mažoje erdvėje su sunkią protinę negalią turinčiu žmogumi, kuris neteko jam įprastos dienos rutinos, įprastų žmonių, yra agresyvus, galbūt negali pats pasirūpinti savo higiena ir jūs negalite gauti jokios profesionalų pagalbos.
Gyvenam pokyčių laikais ir tie pokyčiai reikalauja naujų sprendimų – tokia yra naujųjų laikų paradigma, kuria pateisiname nelygybę įvairiuose visuomenės gyvenimo srityse.
Daugelis skaitytojų dabar pagalvos, kad esu idealistė, tikinti universalia lygybe ir nežinanti „kas už viską moka“. Visgi, turėdama savo verslo įmonę, puikiai suprantu kaip sudėtinga buvo ir vis dar yra verslui išgyventi karantiną. Taip pat pakankamai gerai mokiausi istoriją, kad suprasčiau, kad socializmas nepasiteisino. Tačiau socialinės nelygybės (kad ir natūraliai nulemtos skirtumų) mažinimas yra visos visuomenės geresnio gyvenimo prielaida. Svarbu suprasti, kad socialinių paslaugų kokybė yra visų pirmą pagalba verslui. Kaip?
Čia turbūt reikėtų skirti dėmesio paaiškinti, kas yra socialinė paslauga ir kodėl „socialiniai“ reikalai yra ne šiaip svarbūs: nekokybiškos paslaugos gali tapti visuomenės ir verslo raidos stabdžiu. Visų pirma, socialinės paslaugos tikslas yra įgalinti žmogų, tai reiškia padėti pačiam spręsti problemas ir iššūkius. Jeigu žmogus tokių gebėjimų dėl tam tikrų priežasčių neturi (pvz. tai gali lemti proto negalia ar psichikos sutrikimas, nepriežiūra ar smurtas vaikystėje, labai skurdžios gyvenimo sąlygos, patirtos traumos, priklausomybė ir kt.), jis gali „prisivirti“ problemų, kurias spręsti ir už jas mokėti teks visiems.
Taigi, labai svarbu suprasti, kad socialinė paslauga nereiškia padėti pereiti gatvę ar pašildyti maistą. Tai reiškia darbą su visu žmogaus socialiniu tinklu, bandant suprasti, kas galėjo nulemti, kad įgūdžiai spręsti savo problemas, kuriuos mes visi išsiugdome maždaug 20-25 metais, neišugdyti. Kokių priemonių reikia, kad žmogus išmoktų rūpintis savo vaikais, kaip pritaikyti darbo aplinką, kad jis ar ji sėkmingai dirbtų?
Antra, kai socialinės paslaugos neveiksmingos, neteikiamos arba teikiamos nekokybiškai, visuomenė už tai anksčiau ar vėliau sumoka. Paskaičiuota, kad vieno asmens išlaikymas įkalinimo įstaigoje valstybei per metus kainuoja daugiau nei 8000 Eur. Vieno iš gyvenimo pasitraukusios asmens gyvybė kainuoja apie 100 000 Eur. Lietuvoje gyvena apie 240 000 neįgaliųjų arba daugiau nei dešimtadalis visos visuomenės, iš jų apie apie 132 000 darbingo amžiaus. Atmeskime sunkią negalią turinčius asmenis ir turėsime bent 70 000 darbingo amžiaus neįgaliųjų, kurie galėtų dirbti. Net jeigu jie uždirbtų bent minimalią algą, tai jau būtų 42 mln. Eur per mėnesį, vis dėlto iš jų dirba tik šiek tiek daugiau nei pusė – 40 000 žmonių (Neįgaliųjų reikalų departamento duomenys).
Kodėl Vilniuje veikia tik vienas restoranas „Pirmas blynas“, kuriame sėkmingai dirba, kasos aparatu naudojasi ir anglų kalba klientus aptarnauja 6 sunkią negalią turintys asmenys? Kodėl COVID-19 plane nebuvo numatyta subsidijų, kad tokių restoranų atsirastų dar bent 5? Kiek mums kainuos tai, kad pandemijos metu socialinės paslaugos nebuvo prioritetas, sužinosime po poros metų.
Šioje situacijoje labiau neramu ne dėl priedėlio „socialinis“ nykimo mūsų valstybės strategijose, bet dėl didelės prioritetų takoskyros tarp „tų“ ir „anų“, dėl priešpriešos, dėl stereotipiškai klijuojamų etikečių ir daugelio svarbių sąvokų keistai klaidingo perskirstymo. Sąvokos verslas, verslumas, inovacijas, technologijos, antreprenerystė, efektyvumas yra siejama su veržlia, jauna ir galimybes skinančia visuomenės dalimi. Dalimi, kuriai kuriami eruditų licėjai, stažuotės ir projektai, akseleravimo programos ir korporatyviniai vakarėliai su nemokamais vaisiais penktadieniais.
Jeigu mes investuojame į verslą, nes jis kuria vertę, laikas suprasti, kad socialinių paslaugų sektorius taip pat kuria vertę.
Tuo tarpu socialinę riziką patiriančios šeimos, skurstantys vaikai, ortopedinių batų eilėse po pusmetį laukiančios neįgaliųjų šeimos, prekybos žmonėmis aukos, priklausomybės ligomis sergantieji laukia prioritetų eilėje. Kokybiškos socialinės paslaugos padėtų sumažinti socialinių išmokų gavėjų skaičių, padidintų dirbančių skaičių ir BVP. Jeigu mes investuojame į verslą, nes jis kuria vertę, laikas suprasti, kad socialinių paslaugų sektorius taip pat kuria vertę. Tai nėra tik sritis, kur reikia nuolat investuoti, nieko negaunat atgal. Kita vertus, pasaulyje labai garsiai kalbama apie sąvokas socialinės inovacijos, socialinis verslas, socialinės technologijos – sąvokas, kurios gali sujungti „tuos“ ir „anuos“, gali padėti veiksmingai kurti vertę
Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. socialines paslaugas gavo apie 202 tūkst. asmenų. Tai yra arti dešimtadalio mūsų visuomenės. Palyginimui AGER (angl. Amway Global Entrepreneurship report) verslumo tyrimas, atliekamas 44 šalyse, parodė, kad net 50 proc. respondentų mūsų šalyje neįsivaizduoja savęs pradedant nuosavą verslą. Taip pat tik 13 procentų teigia šiuo metu dirbantys sau. Jeigu tokia didelė dalis visuomenė gauna socialines paslaugas, ar teko girdėti apie naujas inovatyvias šių paslaugų plėtros strategijas? Ar mes turime nacionalinę socialinio poveikio vertinimo metodiką? Ar šis sektorius kuria naujas, šiuolaikines tendencijas atliepiančias kokybės sistemas? Ar savivaldybės, kurios yra atsakingos už socialinių paslaugų teikimą ir kokybę, vertina kokybę? Ar žinome, kokios metodikos yra veiksmingos ir kaip jas tobulinti?
Deja, ne. Nepasikeitė mūsų požiūris, nuostatos, socialiniai darbuotojai yra viena mažiausiai uždirbančių visuomenės grupių, nevyriausybinis sektorius vis dar nelaikomas svarbiu partneriu, savivaldybės neužtikrina socialinių paslaugų poreikio, norinčių studijuoti socialinį darbą mažėja kiekvienai metais, taip pat tiek visuomenės, tiek vietos politikų požiūriu tai yra sritis, kurią „reikia“ turėti, bet tik tiek. Jeigu mes ieškome, kur gauti pinigų, kad po pandemijos atgaivintume ekonomiką, atsisukime į didelį potencialą turintį socialinių paslaugų sektorių, investuokime į socialinių paslaugų kokybę, socialinių inovacijų kūrimą, sukurkime socialinio poveikio matavimo metodikas, kad suprastumėme, kiek vertės sukuria „socialiniai“ reikalai.
Dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė, VU Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros asistentė, sertifikuota socialinių paslaugų kokybės auditorė.
