Jokiu būdu nenoriu sudaryti įspūdžio, kad negerbiu ūkininkų ir jų atliekamo darbo. Priešingai.
Aplinkai draugiška žemės ūkio veikla gali dovanoti sveiką bei prieinamą maistą ir netgi turtingesnę bioįvairovę.
Vietinė maisto žaliava reikalinga logistikos grandinėms trumpinti ir saugumui užsitikrinti.
Galų gale, tai erdvė technologinių inovacijų vystymuisi ir be galo reikalingos darbo vietos regionuose.
Bėda ta, kad ilgą laiką šioje srityje leidome eiti klaidinga kryptimi.
Situacija, kurią atskleidžia mokslu grįsti duomenys, liudija aiškų faktą – turime keisti modus operandi.
-
Ūkininkai įžiebė protesto laužus: siekia jų problemų sprendimo aukščiausiu lygiu
-
Ūkininkų atstovas: sprendimus dėl daugiamečių pievų ES komisaras žada kitą savaitę
-
Socialdemokratai apie ūkininkų protestą: Vyriausybės arogancija lėmė rekordines maisto kainas, lietuviškos produkcijos nykimą
-
Premjerė žada keisti sprendimą dėl akcizo suskystintoms naftoms dujoms
Kokio gylio duobę išsikasėme?
- Nyksta paukščiai. Dagilis, pievinis kalviukas, kurapka, čiurlys, tilvikas… Šie ir kiti vardai gali belikti tik popieriuje, nes nebebus ko jais šaukti. Anot Lietuvos ornitologų draugijos stebėsenos, dėl besaikio pesticidų naudojimo, šlapžemių melioracijos, didžiulių monokultūrų laukų, daugiamečių pievų suarimo ir kitų gamtai nedraugiškų praktikų per 23 metus Lietuvoje išnyko net 55 proc. kaimo kraštovaizdžio paukščių, o pastaruosius dešimt metų fiksuojamas kone masinis jų mažėjimas. Gali atrodyti, kas čia tokio? Kam tie paukščiai reikalingi? Bet kad ir koks mažas paukštelis bebūtų, jis yra viena iš kompleksinės dėlionės dalių: reguliuoja vabzdžių, graužikų ir kenkėjų skaičių, prisideda prie apdulkinimo, išnešioja augalų sėklas, pats yra kitų gyvūnų mitybos grandinės dalis. Mažiau paukščių – mažiau stabilumo ir sveikatos visai sistemai.
- Dirvožemis praranda derlingumą. 0,5 mln. hektarų plotas, arba beveik 20 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra pažeistos erozijos. Tai reiškia, kad penktadalis žemdirbystei tinkamo dirvožemio yra nualintas tiek, kad jame tikėtis derliaus įmanoma tik jei dirbtinai pamaitinsime žemę didžiuliais trąšų kiekiais. Arba jei leisime jai pailsėti (atkurdami pievas, taikydami sėjomainą, imdamiesi bearminių metodų ir kt.). Deja, renkamės pirmąjį variantą. Visgi, ateis laikas, kai dirva, net ir dirbtinai skatinama, auginti maisto nebegalės. Problema, žinoma, neatsirado pernakt: nuo sovietmečio buvo siekiama užauginti kuo daugiau ir kuo greičiau. Tačiau žinodami būklę šiandien, galime ir turime dėti pastangas katastrofos išvengti.
- Dumblėja upės, upeliai ir Baltijos jūra. Turite savo mėgstamiausių ežerų ar upelių, kuriuose maudotės vasarą, TOP10? Nenustebkite, kad į šešis iš jų negalėsite arba nebenorėsite įmerkti kojos. Net 64 proc. visų paviršinių vandens telkinių Lietuvoje neatitinka geros ekologinės būklės – juose per daug azoto, fosforo ir kitų medžiagų. Ypač kenčia Baltijos jūra, kurią smardina ir dusina eutrofikacija – dumblių „žydėjimas“, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius. Dėl jo vandenyje mažėja deguonies ir tai sukuria sukuria ištisas negyvas zonas, t. y. plotus, netinkamus vandens gyvūnijai ir augalijai. Eutrofikacija jau paveikusi apie 96 procentus Baltijos jūros, kyla grėsmė žuvininkystės ir rekreacijos sektoriams. Ir visa tai dėl to, kad mūsų mėgiamais upeliais leidžiame tekėti trąšoms. Tekėti, nes neatsakingi ūkininkai į laukus jų supila tiek daug, kad augalai jų nepasisavina ir joms telieka nutekėti vandens srove.
Duomenų apie tai, kaip giliai esame įklimpę, galima žerti ir daugiau, tačiau vaizdas ir taip pakankamai akivaizdus.
Intensyvi pramoninė augalininkystė daro žalą, kurią atkurti gali užtrukti ypatingai ilgai, jei išvis bus įmanoma. Ar ką nors dėl to mėginama daryti?
Taip. Europos Sąjunga yra užbrėžusi kriterijus, kiek ir kur turime pasitempti. Viena iš iliustratyvių sričių – pievos.
Pievos – ne tik akims ganyti
Daugiametės pievos veikia panašiai kaip saugyklos. Jos kaupia anglį.
Tą pačią, kuri patekusi į atmosferą tampa CO2, ir sąveikoje su kitomis dujomis skatina šiltnamio efektą, galiausiai sukelianti tai, ką vadiname klimato krize.
Pievos gerina dirvožemio struktūrą, jose auga augalai savo šaknimis stabdantys dirvožemio eroziją, gerinantys jo struktūrą, valantys vandenį.
Augalai, kurie yra labai svarbūs vabzdžiams apdulkintojams, paukščiams ir kitai gyvybei, nuo kurios kritiškai priklausomi yra patys ūkininkai.
Kai pievos suariamos, jose saugota anglis „išlaisvinama“.
Papildomos emisijos išskiriamos ir nusausinant durpinius dirvožemius.
Kaip skelbia Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, toks ūkininkavimas išsiskiria net 5 proc. visų ŠESD emisijų, nepaisant to, kad durpynai tesudaro vos 6 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.
Europos Sąjunga yra nustačiusi, koks pievų plotas turi būti palaikomas. Taip pat remia pelkių ir šlapynių atkūrimą.
Tokiu būdu siekiama palaikyti biologinę įvairovę ir mažinti ŠESD išmetimus.
Lietuvoje tai ypač aktualu, nes sektorius yra trečias pagal emisijų kiekį, atsakingas už apytiksliai 22 proc. išmetimų (transporto ir energetikos sektoriai išmeta atitinkamai 30,45 ir 28,1 proc. ŠESD).
Nepaisant to, kad šis principas buvo žinomas seniai, Lietuvoje buvo propaguojamas atvirkščias procesas – pievų suarimas ir užsėjimas grūdais, rapsais ar kitomis kultūromis.
Per 20 metų ariamos žemės plotas išaugo 50 procentų, o pievų – sparčiai nyko.
Anot Baltijos aplinkos forumo skaičiavimų, kasmet daugiamečių pievų nykimo mastas prilygsta tokiam plotui, kaip Vilniaus, Kauno ir Alytaus miestai kartu sudėjus.
Ir net žinant, kad amžinai tai tęstis negalės, pievų atkūrimo reikalavimas tarp ūkininkų šiandien sutinkamas kaip nepageidaujama staigmena.
Pageidavimų koncerto programa
Ar tik dėl pievų traktoriai bus varomi į Vilnių? Ne visai. Reikalavimų ir pasipiktinimo spektras gana įvairus.
Jame ir noras ilginti periodą, kada galima sukauptą mėšlą ir srutas paskleisti laukuose.
Miesto žmogui suprantama kalba tariant – atsikratyti gyvulių paliekama natūralia trąša išpilant ją dirbamuose laukuose.
Problema tame, kad kai žemė įšalusi, sugerti mėšlo ji negali ir visas š… nuteka į tuos pačius mūsų TOP10-tuko upeliukus, o vėliau ir Baltijos jūrą.
Kodėl mėšlo negalima pakaupti ir pilti tik tada, kai jis nekels grėsmės vandens telkiniams? Todėl, kad ūkininkai nenori leisti pinigų didesnėms srutų kaupykloms.
Nepatenkinti protestuojantys ūkininkai ir kailinių žvėrelių verslo draudimu, kurį kaip barbarišką ir etikos, naudos bei kaštų santykio logikos neatlaikantį Lietuva išgyvendino gyvūnų teises ginančių aktyvistų spaudimo dėka ir taip papildė pažangių Europos valstybių gretas.
Tarp pageidavimų – ir raginimas atsisakyti naujų žymėto lengvatinio ūkininkams skirto dyzelino naudojimo taisyklių.
Nuo šių metų pradžios šį kurą leidžiama naudoti tik žemės ūkio produktų gamybai naudojamoje žemės ūkio technikoje.
Kitaip tariant, užkardoma vieša paslaptimi buvusi piktnaudžiavimo landa – draudžiama pigų kurą naudoti lengvuosiuose ar krovininiuose automobiliuose asmeninėms reikmėms ar net perpardavinėjimui.
Visgi pagrindinis leitmotyvas – „dėl apribojimų, žemių ir miškų savininkai neišvengiamai patiria nuostolių“. Skamba išties neteisingai. Tačiau akimirkai sustokime paskaičiuoti, kiek toks „neteisingumas“ kainuoja.
Verslo plano matematika
Aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė yra paskaičiavęs, kad per metus Lietuvą pasiekia maždaug vienas milijardas europinių lėšų žemės ūkiui.
Tai daugiau nei trečdalis apskritai Lietuvos gaunamos ES paramos.
Lengvata ūkininkams skirtam dyzelinui valstybei kainuoja dar papildomai 92 mln. eurų per metus.
Kiekvienais metais apie 900 mln. eurų pagal Žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą numatoma įvairioms žemės ūkių išmokoms.
Summa summarum, tai dar kone milijardas paramos. Ir tai dar toli gražu ne viskas – gausu įvairių kitokių mokestinių lengvatų, kurias susumuoti sudėtinga, nes duomenų draugiškumas vartotojui Lietuvoje vis dar misija neįmanoma.
Ką gauname atgal? Žemės ūkio sektoriaus sukuriamas BVP – apie 3 proc.
Jame įdarbinta apie 2 procentai darbo jėgos, didžiąja dalimi gaunančios žemesnius nei vidutinis atlyginimus.
Dar daugiau. Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų duomenimis, Lietuvoje prikuliama kasmet apie 7 mln. tonų grūdų.
Kone visas šis kiekis – 5 mln. tonų – eksportuojamas. Dažniausiai į Azijos ar kitas ne ES šalis.
Taigi, mes ne tik kad nekuriame aukštos pridėtinės vertės.
Mes leidžiame nualinti savo dirvožemį, užteršti vandens telkinius ir naikinti gyvybę vardan to, kad parduotume pigią prekę kitų valstybių suvartojimui.
Ar toks valstybinis užsakymas sąžiningas Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu? Ar tokia verslo modelio logika būtų pateisinama bet kurioje kitoje srityje?
Į priekį vedančių pokyčių poreikis
Akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkis turi keisti kryptį.
Gaila, kad į Vilnių su traktoriais važiuosiantys ūkininkai nori jį keisti atbuline pavara.
Reikalaudami palikti viską „taip, kaip buvo“, net jeigu „taip, kaip buvo“ reiškia tik dar didesnę žalą aplinkai, ūkininkai kasa duobę tiek sau patiems, tiek visiems kitiems.
Požiūris, kad žemės savininko interesas yra aukščiau už viešąjį, yra trumparegiškas.
Mes visi esame Žemės planetos nuomininkai. Skolinamės ją ir jos resursus laikinam naudojimui iš ateities kartų.
Privalu nustoti kasti sau duobes ir judėti į priekį. Kaip?
Tai turi būti ir ūkininkų sąmoningumo, ir efektyvaus valstybės reguliavimo klausimas. Akivaizdu, kad iki šiol žemės ūkio paramos mechanizmai veikė stambių ūkininkų naudai ir gamtos nenaudai.
Judėti į priekį turime skatindami ekologinį ūkininkavimą.
Deja, iki šiol tai daryta taip pat neefektyviai ir kol kas ekologiniai ūkiai Lietuvoje kabinasi sunkiai – ekologiškai dirbančių ūkininkų bendras deklaruotas plotas praėjusiais metais, palyginti su 2022 m., sumažėjo 14 proc.
Tad jeigu norime, kad žemės ūkis tiek gamtosaugine, tiek ekonomine prasme judėtų į priekį, reikia pokyčių, o ne sugrįžimo į taršų ir gamtai nedraugišką status quo.
Juk negalime ir toliau daryti tą patį, bet tikėtis kitokių rezultatų.
Linkiu Vyriausybei išlaikyti žalią stuburą ir nedaryti kompromisų gamtos sąskaita.
